Interviu✎

Interviu✎

Mieli skaitytojai,

Norime su jumis pasidalinti dar dviem, be galo įdomiais interviu. Kiekvienas pokalbis su buvusiais mokyklos mokiniais, dabartiniais studentais, yra mums naudingas ir reikalingas, tad skubame skaityti!

  1. Kiekvienas mokinys sutiktų su teiginiu, kad mokykla tai kančia, manau ir jūs kažkada taip manėte. Ar ir dabar tam pritartumėt, ar visgi norėtųsi sugrįžti į mokyklą?

Sveiki! Labai malonu vėl prisidėti prie RJG.LT komandos ir pasidalinti savo mintimis kartu su Jumis!

Tiesą sakant, esu laiminga, kad mokykla mano gyvenime – jau praeitas etapas. Galbūt tai skamba keistai… Bet tikrai nenorėčiau sugrįžti atgal mokytis. Bemiegės naktys, kontroliniai ir mokymasis kiaurą parą nevilioja. Galbūt daugeliui dabartinių studentų nutiko atvirkščiai. Universitete dėstytojai apkrovė didžiuliu krūviu ir neretas pagalvoja, kad mokykloje tikrai buvo geriau, tačiau man nutiko priešingai. Aš visuomet buvau maksimalistė ir mokykloje stengiausi išsunkti iš savęs daugiau nei įmanoma. Todėl aukštoji mokykla man – laisvės pliūpsnis, kuriame mokslo vadeles laikai pats ir niekas kitas to už tave nepadarys. Žinoma, visuomet neapsakomai gera sugrįžti į mokyklą ir aplankyti gimtuosius koridorius bei mokytojus, kurie visuomet priima taip šiltai ir jaukiai kaip tėvai.

  1. Kas padarė didžiausią įspūdį jūsų studijuojamame universitete?

Apskritai, pasaulyje nėra vien tik neigiamų ar teigiamų dalykų, todėl ir studijos turi savų pliusų ir minusų. Daug kas mini, kad universitete jaučiasi laisvesni, kadangi dėstytojai į juos žvelgia kitaip nei mokytojai, jie turi didesnę laisvę diskutuoti ir atskleisti savo nuomonę. Iš tikrųjų, aš šio pokyčio nepatyriau. Galbūt todėl, kad mokykloje nejaučiau jokių suvaržymų, apribojimų ar kitokio požiūrio į mokinius. Taip pat būtinai paminėsiu, kad į nieką nekeisčiau laisvesnių vakarų, kuriais gali mėgautis studijuodamas universitete.

  1. Ką galėtumėte patarti abiturientams, kurie dar nėra tiksliai apsisprendę, ką nori studijuoti?

Patarčiau neskubėti ir nesinervinti. Reikia nebijoti keisti savo sprendimus, nebijoti kitų žmonių nuomonės. Juk tik pabaigęs universitetą gali suprasti, kad tos studijos buvo ne tau. Niekada nevėlu pasukti reikiama linkme. Juk savęs pažinimo kelias yra ilgas ir sudėtingas.

  1. Kaip manote, ko trūksta dabartinėje švietimo sistemoje?

Dabartinėje švietimo sistemoje trūksta pačios sistemos. Sistemos, kuri būtų naudinga mokiniams, o ne žmonėms, norintiems pasipildyti piniginę. Trūksta bendradarbiavimo ir susikalbėjimo tarp universiteto ir mokyklos. Atėjusi į universitetą pastebėjau, kad dėstytojai ir mokytojai gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, kas, iš tikrųjų, trikdo mokymosi procesą.

  1. Kokiame universitete studijuojate? Kas paskatino pasirinkti būtent jį?11018167_819331918139460_6194122902871850833_n

Studijuoju Vilniaus Universitete. Iš tikrųjų, pildydama dokumentus, kitų universitetų net nesirinkau. Apskritai, manau, kad aukštai reitinguojamuose užsienio universitetuose studijų kokybė yra geresnė, tačiau norėjau likti Lietuvoje, todėl, mano nuomone, Vilniaus Universitetas buvo vienintelis pasirinkimas.

  1. Ką galėtumėte patarti dabartiniams abiturientams?

Dabartiniams abiturientams norėčiau pasakyti, kad egzaminai – tai nėra baubas. Jie ateina ir praeina daug greičiau, nei galit įsivaizduoti.

Urtė Korsakovaitė

  1. Kokiame universitete studijuojate? Kas paskatino pasirinkti būtent jį?

Girdėjusi begalę gerų atsiliepimų, atsižvelgusi į reitingus ir gavusi kelias rekomendacijas, rugsėjį pradėjau studijuoti architektūrą University of the West of England, Bristol. Iki šiol nesigailiu savojo sprendimo ir mėgaujuosi kiekviena diena.

  1. Koks baisiausias įvykis buvo nutikęs išvažiavus studijuoti į nepažįstamą šalį?

Turbūt kiekvienas išlipęs iš lėktuvo nepažįstamoje šalyje pirmiausia pagalvotų: ,,O kas dabar?‘‘ Pamenu, kai iškart po skrydžio turėjau vykti į Bristolio centrą pasirašyti sutartį dėl nuomos ir po kelių valandų pasiimti raktus iš namo šeimininkės, o net nežinojau, jog čia autobusai sustoja tik iškišus ranką į gatvę. Buvo nemažas iššūkis susiorientuoti mieste, 6 kartus didesniame nei Marijampolė. Bet baisiausias įvykis buvo nutikęs prieš mėnesį, kai turėjau po savaitės skristi į Lietuvą aplankyti tėvus ir nuvažiavusi į miesto centrą pasilenkiau prie suoliuko susidėti pirkinius į krepšį, o kažkas greitai praėjęs man už nugaros nušvilpė piniginę. Po kelių sekundžių bloga nuojauta privertė apsidairyti, tačiau nei mano piniginės su asmens tapatybės, studento, banko kortelėmis, autobuso bilietais bei vairuotojo pažymėjimu, nei plėšiko, įsimaišiusio minioje tarp gatvės muzikantų, nebuvo matyti. Neturėjau net kaip sugrįžti namo, bet apmaudžiausia buvo tai, kad po mėnesio atostogų, praleistų dirbant ir mokinantis egzaminams norėjau bent savaitei ištrūkti ir pamatyti šeimą, o tas nepažįstamasis, dingęs minioje, sužlugdė mano viltis… Gerai, kad viskas gerai baigėsi. Piniginė buvo apytuštė, todėl plėšikas nieko vertingo joje neradęs numetė pakelėje, o kitas žmogus ją radęs nunešė į policiją. Dar tą pačią dieną universitetas su manimi susisiekė, dėl mano rasto turto. Tai buvo pati baisiausia ir pati laimingiausia diena mano gyvenime! Galėjau sugrįžti į Lietuvą! Matyt, pirmiau reikėjo pajusti praradimo jausmą, jog suprasčiau, kiek daug man tai reiškia.

  1. Ar buvo sunku priprasti studijuoti ne gimtąja kalba?

Pamenu, kai pirmomis savaitėmis buvo baisu net pasisveikinti su autobuso vairuotoju ir nusipirkti bilietą. Teko ne kartą apsikvailinti ieškant darbo, tvarkant reikalus dėl banko sąskaitos, kalbant su dėstytojais apie projektus, kol ne tik pripratau prie įvairių žmonių akcentų, bet ir pradėjau juos suprasti. Sėdint universitete būdavo sunku likti neužkalbintai, vis kas nors praeidamas paklausdavo iš kur aš, ką studijuoju, ar man čia patinka ir t.t. Visi būdavo geranoriškai nusiteikę padėti, jei tik man reikėdavo pagalbos ar turėdavau klausimų. Visgi universitete studijuoja daugybę kitų International Students  iš visų pasaulio kampelių ir juos pažinusi supratau, kad visi sėdime toje pačioje valtyje. Nemeluosiu, pirmus mėnesius buvau tarsi „įstrigus“ tarp dviejų kalbų, vis pamiršdavau, kurią kalbą girdėjau, kursiokams užsisvajojus atsakydavau lietuviškai, o tėvams būdavo sunku išversti į lietuvių kalbą tai, ką veikėme paskaitose. Kartais dar dabar nutinka, jog tik gale filmo suprantu, kad jis ne lietuvių kalba. Nuoširdžiai patariu netikėti kalbomis, jog išvažiavus į užsienį po kelių savaičių pradėsite kalbėti angliškai kaip britai. Tikrai ne. Ir netgi nesvarbu, kaip gerai jūs šnekėjote mokykloje, nes čia viskas bus kitaip. Tik po pusės metų, praleistų Anglijoje, galiu sakyti, kad dabar yra lengviau  ir galiu laisviau šnekėti.

  1. Kas padarė didžiausią įspūdį jūsų studijuojamame universitete?

Tikriausia, visas universitetas aprūpintas studijoms reikalingomis technologijomis daro didelį įspūdį ir jeigu, ko nors nerandi, net jei tai ir, tarkim, koks nors šviesos atspindžio jutiklis, gali pasakyti ir jau kitą savaitę tai pamatysi dirbtuvėse. Ir dėstytojai! Jie tokie  geranoriškai nusiteikę ir jei tik turi klausimų apie projektą, gali prašnekėti apie tai kelias valandas. Kai kurie net patys pamatydami mane koridoriuje pirmi pasisveikina, o per pertraukas prisėda šalia. Apskritai žmonės čia nebijo būti savimi. Visi turime skirtingas religijas, odos, akių ir plaukų spalvas, stiliaus skonius, vardus. Visi šiuo atžvilgiu tolerantiški, atsipūtę ir malonūs. Taip ir turi būti. Kartą netyčia vienam žmogui trenkiau su alkūne, o jis manęs atsiprašė ir palinkėjęs geros dienos pabučiavo į ranką.

  1. Ką galėtumėte patarti dabartiniams abiturientams?

Tiems, kurie planuoja studijuoti užsienyje, patarsiu: anglų, anglų ir dar kartą anglų kalba! Cheers.10351524_875369702486716_3767396928474967735_n

  1. Daugelis mokinių sutiktų su teiginiu, kad mokykla – tai kančia. Ko gero, ir jūs kažkada taip manėte. Ar ir dabar tam pritartumėt, ar visgi norėtųsi sugrįžti į mokyklą? Kodėl?

Visai nesinori sugrįžti į mokyklą. Nesutikčiau, kad mokykla – kančia, bet ten eini, nes reikia. Universitete kitaip. Tavęs niekas neverčia. Tu eini, nes pats taip pasirinkai ir žinai, kodėl esi būtent čia. Nors studijos reikalauja daug daugiau dėmesio ir jėgų, nuostabu žiūrėti, kai žmonės nemiega kelias savaites prieš projektų atsiskaitymus, vieni kitiems padeda su techniniais brėžiniais, sėdi iki ryto dirbtuvėse darydami modelius, su didele aistra akyse pristato savo darbus ir dėl to nesiskundžia . Visi dievina tai, ką daro. O trečią valandą ryto universitete susitikus dar kelis tokius pačius slampinėjančius kursiokus kaip aš, visi pradedame juoktis, nes puikiai suprantam, kodėl mes čia esame.

Agnė Arlauskaitė

Komentarai išjungti.