Interviu tiesiai iš Amerikoje įsikūrusios bulvių traškučių ir gaiviųjų gėrimų apdirbimo būstinės!

Interviu tiesiai iš Amerikoje įsikūrusios bulvių traškučių ir gaiviųjų gėrimų apdirbimo būstinės!

-Lukai, kadangi tu dar nebaigęs mokyklos, tai gal geriau ne klausimus, o tiesiog istoriją kokią?

Kodėl gi ne! Seniai seniai gyveno senelis ir senelė. Senelė vilnones kojines virė, o senelis guminius batus spausdino. Taip ir gyveno jie kažkur už trečio namo prie Maximos. The end.
Nežinau, kažkodėl tikėjausi klausimų, tada yra ribos iki kur galima išsiplėtot. O dabar galėčiau pasakot kiekvieną dieną nuo Rugsėjo 8-tos dienos (būtent tada prasideda mokslo metai čia, New Jersey*), jeigu, žinoma, turėčiau tokią gerą atmintį, ir niekas man nesutrukdytų, juk prašėt istorijos. Jau vien faktas, kad berašydamas šituos atsakymus primaliau 112 žodžių, reiškia, kad, skaitytojau, teks pasėdėti ilgai prie kėdės, kol perskaitysite Kvietkausko „Metus“.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių. Gimiau 1996 metais, Rugpjūčio mėnesį, Marijampolės ligoninėje… Nežinau, kažkodėl noriu įdėti kuo daugiau juokelių į šitą rašliavą, tad jeigu tikitės rimto straipsnio, jis bus kažkur pabaigoj. O jeigu rimtai,  kas dar manęs nežinote, esu Lukas. Rygiškių Jono gimnazijoje mokiausi 3 metus, tačiau praleidau joje daugiau laiko negu šią mokyklą baigę mokiniai. 2014 metų vasarą nusprendžiau išvykti už jūrų marių debesų – į Jungtines Amerikos Valstijas. Palikau viską. Draugus, pažįstamus, priešus, kompiuterį, na, ir dar ten, man atrodo, liko kirvis spintelėj.**

Kodėl išvykau? Nes buvo galimybė. Esu 18 metų gyvenimo stažą turintis asmuo, bet pasinaudojau tokia galimybe, kurios negalima praleisti (tuo metu buvau 17-kos). Paskatino tėvai, nes žinojo, kad jeigu ruošiuosi finansiškai „prasimušti“, Lietuvoj bus sausra. Atsiprašau visų ekonomistų, kurie už mane daug geriau žino padėtį, ir jau norėjo rašyti komentarą, kad aš net nebandžiau – prašau sustoti, nereikia man komentarų, kad Lietuvoj irgi gerai. Taip, gerai, bet aš to nenoriu. Šito, ką turiu dabar (kas yra praktiškai nieko, tik darbo užmokestis, kurį turėčiau gaut sekmadienį, ir mano katė), aš norėjau. Aš norėjau nuo 2001 metų, kai mano tėtis grįžo iš JAV. Tai buvo milžiniškas šuolis nuo „padarysiu rytoj“, iki „skrendu į Ameriką, iki visi.“. Bet kartais gyvenime taip jau būna. Reikia.

Kaip jau sakiau, mokslo metus pradėjau Rugsėjo 8-tą dieną, nes tiesiog jiems taip reikia. Iš pradžių visi manė, kad esu vo-kiets, (ačiū istorijos mokytojai už puikią istoriją apie vokiečių šarvus), nes buvau labai panašus į ariją. Taip,į tuos, kur A. Hitleris sakė, kad bus labai protingi, aukšti, blondinai ir dar mėlynakiai. Man pamiršo tik proto įdėt (*Juokas*). Nesistengiau paneigt šių gandų, kuo gi blogai būt vokiečiu, arba „OMG, DID YOU SEE THE NEW GERMAN KID???“ Bet vėliau tiesiog supratau, kad reikia mokyti Amerikos jaunimą. Su kiekviena diena visus taisiau – ne, aš iš Lithuania.

Pradžia buvo sunki. Prasidėjo viskas tuo, kad mano istorijos valandų visiškai neįskaitė, ir turėjau sėdėt pasaulio istorijos pamokose su freshmans (švarūs, dar nenuvalkioti mokiniai – devintokai), ir viduramžius „išmokom“ per savaitę. Teko pasigalinėti su visom socialinėm pavaduotojom ir darbuotojom, kol pagaliau leido atsisakyti šios klasės. Tiesiog, galvojo, kad aš iš Europos, ir mes mokomės ten kokių nors beržų istoriją trejus metus.

Sunku buvo ir todėl, kad neturėjau žmonių. Aplinkiniai buvo tuščia masė, kuri vaikščiojo iš kabineto į kabinetą ir sėdėjo šalia atskiruose suoluose. Nė vienam veidui nepriskyriau vardo. Buvau vienas, nes galbūt taip norėjau. Teko išbūti taip pirmus du mėnesius, kol žmonės pagaliau pamatė, kad aš nesergu Ebola-la-la-la. Šie pirmi mėnesiai ėjo taip pat lėtai, kaip močiutė per perėją. Kartais mano pasąmonė man krėstavo išdaigas – einu koridoriu, o iš nugaros pasigirsta „Lukai, palauk!“. Lietuviškai.

Pamokos? Lengvos. Neturiu ką daugiau pridurt. Vienus metus praleidęs Lietuvos mokykloj išmokčiau daugiau negu čia išmoktumėte per ketverius. Krūvio nėra, nors kiekvieną dieną tokios pačios pamokos. Taip, turiu penkias kūno kultūras per savaitę. O bumbėdavau, kad pilvuką skaudą, kai turėdavom dvi. Čia taip lengvai neišvengsi – 15 nepasiruošimų ir nebaigi mokslo metų. Griežta? „Hold on“. Per metus dvyliktokai gauna 20 nepateisintų dienų. Praleisk nors viena daugiau, ir keliauji kartot kurso. Pavėlavai tris kartus į pamoką? Eini į raštinę, pasiaiškinimas, kodėl pavėlavai, ir arba pasiseka ir lieki tą pačią dieną po pamokų vienai valandai, arba, jeigu esi nuolatinis lankytojas, sekmadienį, 8-tą valandą ryte prisistatai prie mokyklos durų ir prabūni čia apie 5 valandas. Ką veikti per jas, nežinau, neteko lankytis.

Šiuo metu veido/vardo kombinacijų skaičių galėčiau suskaičiuot ant rankų pirštų. Kartais tiesiog nežinau, su kuo kalbu, nes žinau ,kad daugiau neteks kalbėti. Kadangi atsiradau čia 12-toj klasėj, visi turi savo grupes draugų, ir tiesiog į grupę neprisirašysi, turi kažkas kitas įrašyt (kam įdomu, tai nesu jokios grupės sąraše).
Kažkaip tikėjausi parašyti daugiau, bet pradėjo trūkt žodžių. Hm..

Okay. Išsilaikiau teises dar rugpjūčio mėnesį, (tikriausiai nežinojote, nes į Facebook‘ą nekėliau žalio klevo nuotraukos), vairuoju beveik kaip traktoristas, keikiuosi tik tuo metu, kai važiuoju esfaltuotu keliu. Teisių laikymas buvo tragiškas. Vieną dieną atvažiavau išsilaikiau teoriją, 50 klausimų, daugiausiai 10 klaidų. Kitą dieną atvažiavęs turėjau aikštelėje padaryt porą ratų, sustot, apsisukt ir pasiparkuot. Į kelią neleido važiuot, nes būčiau pradėjęs keiktis (o jeigu rimtai, tai tiesiog New Jersey nereikalauja važiavimo į kelią, o, pavyzdžiui, New York, kur eismas x10 tankesnis, jokių aikštelių – tiesiai į kelią). Valstybiniai, ar tiksliau reikėtų sakyti valstijiniai įstatymai skiriasi labai radikaliai, ir net nereikia važiuoti į kitą JAV pusę, norint pamatyti kokią nors priešingybę. Federaliniai įstatymai – visiems vienodi. Pvz., alkoholio pirkimas tik nuo 21 (Federalinis įstatymas), alkoholio pardavimas iki 10 valandos New Jersey (Valstijinis įstatymas), New York – nuo 4 nakties iki 8 ryto alkoholio pirkimas yra uždraustas. Tačiau nors visos ir skirtingos, visas valstijas vienija vėliava ir patriotizmas. Jis brukamas nuo pat mažens. Bet manyčiau labai gerai, kai ateina laikas, nereikia iš sėdmenų ištraukti 37 tūkstančius žmonių.

Turiu darbą, kaip buvo galima iš anksčiau suprasti. Nuo 5 iki 10:30 praleidžiu parduotuvėje. Darbas sunkus. Jeigu tektų prilyginti fizinį krūvį darbe su protiniu mokyklose, pradėtumėte suprasti, kodėl tiek daug vaikų dar mokykloje būdami dirba rimtus darbus. Vienintelis mano variklio kuras, kuris dar spiria man į sėdimąją, kai tenka miegot apie 5 valandas, yra ateitis. Dirbu prastą darbą dabar tam, kad išmokčiau gyvenimo tiesų, kurių nėra, ir patirties, kurią panaudosiu namuose dėdamas prieskonius į spintelę. Bet visi šie paradoksai reiškia labai mažai ir kartu labai daug. Ateitis mane varo pirmyn, nes tai, ką turiu dabar, manęs nė iš tolo netenkina. Ir nesiruošiu žemintis ir taikstytis su tuo, ką turiu. Kažkodėl čia norėjau pacituoti Aidą Marčėną, („Ir nesikausiu – gaila net ragų. O kaip ant daug ko jau esu padėjęs!“), bet tik susiradęs tekstą suvokiau, kad tai yra visiškai priešinga reikšmė. Ech, tos pirmos valandos nakties mintys!
Ech, gal labai jau čia plėtojuosi. Gerai visur, jeigu nori, kad būtų gerai. Taip, pasiilgau Lietuvos. Gimnazijos, ir ypač jos sudėties.

Dabartinis anglų mokytojas prieš porą mėnesių uždavė labai gerą klausimą. Tarkim, kad turime seną laivą. Duokime jam vardą – Tesėjas. Dabar išardykime tą laivą, kad turėtume du vienetus – seną išorę, kurią sudarytų sienos, langeliai, ir seną vidų, visą varančiąją dalį, variklį, stiebą, burę. O dabar į seną vidų sudėkime visiškai naują variklį, burę, kad liktų tik seni griaučiai, o vidus būtų blizgantis. Tuo tarpu senus vidurius panaudokime naujame laivo rėme. Senos burės, variklis ir stiebas – viskas naujame rėme. Klausimas: kuris iš laivų yra tikrasis Tesėjas?

Būtent aš, kaip ir tas Tesėjas, esu visiškai taip pat pasidalinęs į dvi dalis. Širdyje aš esu Lietuvoje, Marijampolėje, ir kiekvieną dieną einu į Rygiškių Jono gimnaziją. Jeigu… jeigu tik galėčiau, visus šimtadienius, baigimus ir t.t. praleisčiau su jumis. Tačiau fizinis kūnas to neleidžia.***

*Pavadinimų nelietuvinsiu, ne dėl to, kad nesu patriotas ir pan., bet todėl, kad keistai skamba. 
**Ne, kirvis ne mano.
*** Rašau pirmą valandą nakties, atsiprašau už gramatines, logines ir šiaip kvailas klaidas. Taip jau būna, kai šypsaisi tik kalbėdamas su Lietuva, ir niekas gyvenime nedžiugina.

Komentarai išjungti.