Spektaklis ,,Užmirštieji”

Spektaklis ,,Užmirštieji”

Rugsėjo 30d. Marijampolės dramos teatras skendėjo ypatingoje atmosferoje. Nuo pat ankstaus ryto prasidėjusios repeticijos, jaudulys ir premjeros laukimas užpildė visą pastatą. Na, o atėjus vakarui, į teatrą suplūdo įspūdingo reginio ištroškę žiūrovai (buvo išpirkti visi bilietai!), kurie tikrai neliko nuvilti. Justina Širvelytė, kartu su jos vadovaujama vaikų ir jaunimo dramos studija, sukūrė paslaptingą ir kerintį šedevrą, kuris dar ilgai įsirėžė visų stebėtojų mintyse.

,,Spektaklis ,,Užmirštieji‘‘ – tai pasaka ne pasaka vaikams ir ne vaikams apie pirmąją meilę, apie išdavystę ir gėdos bei pavydo griaunamąją jėgą.‘‘

12077161_1023442951021521_2114148813_n
Šiame spektaklyje vaidino daug mūsų gimnazijos mokinių. Kartu su Aiste pakalbinome keletą iš jų.
Vieni iš pagrindinių veikėjų – Vilius Juodzevičius ir Akvilė Radauskaitė mielai sutiko pasidalinti mintimis apie teatrą.

 
Rugsėjo 30-oji – premjeros diena. Rytas. Kokia pirma mintis šovė į galvą prabudus?

Akvilė: ,, O kažin publikai tikrai patiks? Ar supras jie mūsų spektaklio nešamą mintį?

Vilius: Pirma mintis buvo – ,, eina sau, kaip aš užsilipsiu ant scenos…” Tačiau jausmas buvo nerealus, jaučiausi gana keistai, tarsi eičiau į savo darbą, bet mėgstamą darbą 🙂

 
Ką naujo išmokote vaidindami spektaklyje?
Akvilė: Kaip reikiant vartytis ant žemės (juokais), šokt tango (manau tikrai pravers), na, o jeigu rimtai, tai išmokau raiškingiau perteikti savo emocijas, dirbti su kolegomis ant scenos ir reaguoti į juos ir jų veiksmus. Šis spektaklis man dar kartą leido suprasti dvi svarbias sąvokas: scena ir aktorius.

Vilius: Visų pirma, besiruošdami spektakliui visi be galo suartėjome. Dabar laukiu nesulaukiu, kol pakartosime šį spektaklį 🙂 Kadangi repeticijos reikalavo labai daug laiko, sakyčiau, kad jos man davė ištvermės. Žinoma, ir patirties. Tik dabar taip keista, jog nereikia į teatrą, kažko atrodo trūksta ir šiaip norisi su visais susitikti ar kažką nuveikti 🙂

 
Apskritai, koks jausmas stovėti scenoje, kai į Tave nukreiptos visų žiūrovų akys?
Akvilė: Nuoširdžiai, stovėdama ant scenos ir vaidindama net nepagalvojau apie tai, tiesiog mano galvoje buvo visai kas kita, tai buvau ne aš, o personažas, kuris pasakojo savo istoriją ir bandė priversti suklusti žiūrovą. Sunku paaiškinti, bet kaip vaidini ir “persikoduoji” į vaidmenį (man tai atsitiko gera savaitė prieš spektaklio premjerą ir buvau lyg nesava, kažkur kitoj erdvėj) tu esi ne tu ir, bent jau man, net nebuvo tokios minties, kad baisu, jog kažkas nenusiseks, aš net laukiau, kada pagaliau galėsiu išbėgt į sceną ir papasakot visiems taip lauktą istoriją. Svarbiausia buvo nenuvilti, atiduoti tik geriausia. Po paskutinio numerio, įsijungus šviesoms ir pamačius tokią gausią publiką… Prisipažinsiu, išgirdus gausius aplodismentus skraidžiau padebesiais, buvau ir esu be galo laiminga!

Vilius: Tas žvilgsnis, kai pamatai žiūrovus, duoda šiokios tokios baimės ir glumina, bet kartu ir dar labiau susitapatini su savo personažu. Atrodo, kad gali padaryti bet ką. 🙂

 
Taip pat keletą klausimų uždavėme Vasarei Papečkytei ir Vaivai Botyriūtei.

Ką Tau suteikė dramos teatro studijos lankymas?
Vasarė: Dramos studija man suteikia pasitikėjimo savimi – jaučiant tokį palaikymą iš visos jaunimo trupės yra kur kas lengviau atrasti save bei pasaulį pamatyti šviesesnėmis spalvomis! Be teatro, manau, optimizmas manyje šviestų labai blausia šviesele.

Vaiva: Dramos teatro studijos lankymas man suteikė neįkainojamų potyrių ir jausmų, patirties bei išbandymų. Nors čia esu ir ne itin ilgai, jau keletą metų prieš įstojimą svajojau prisijungti prie teatro grupės. Žinau, kad tuo metu labai stigo laiko ir drąsos. Bet dabar labai didžiuojuosi, kad priklausau dramos teatrui. Neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Netgi savo ateitį sieju su teatru. Taigi tai pamažu tapo mano gyvenimo pašaukimu.

 
Trumpai papasakok apie spektaklį. Kuo vaidinimas jame sužavėjo?
Vasarė: Spektaklis „Užmirštieji“ pasakoja apie išdavystę, skausmą, pavydą – realaus pasaulio aktualijas. Labai didelis džiaugsmas, NEREALU jame vaidinti, galėjau įsijausti į „blogiukės“ vaidmenį: stengiausi mąstyti taip, kaip mąsto kitiems norintis pakenkti žmogus. Man šis spektaklis iškėlė daug klausimų apie žmogaus būvį, kuriuos dar ilgai svarstysiu, tikiuosi, jog žiūrovus taip pat pavyko paveikti.

Vaiva: Šis spektaklis  man yra be galo svarbus, kadangi tai pirmasis mano pasirodymas prieš didelę auditoriją žmonių. Likau tiesiog apstulbinta, gal net šiek tiek šokiruota, kaip kiekvienas veiksmas, kiekvienas jausmas, charakteris, daina ir šokis įsigyvena pačiam tavyje. Tai mane tik dar giliau įtraukė į teatro “liūną”. Tiesiog paskendau jame be galimybės ištrūkti. Kiekvieną dieną galvoje kirbėjo noras greičiau lėkti į teatrą ir vėl pasinerti į kitokio pasaulio, į mistinio ir sunkiai suvokiamo pasaulio periferijas. Nesvarbu, kad spektaklis išreikštas judesiais, šokiais, mimikomis ir muzika. Tai kitoniška, originalu ir neįprasta (žaviuosi mūsų vadove Justina). 

 
Ar daug laiko ir darbo teko paaukoti?
Vasarė: Spektaklis reikalavo nemažai laiko, pasiruošimo, tačiau tai lygu nuliui prieš visas patirtas emocijas ir mūsų trupės vienybę!

Vaiva: Žinoma, visa tai reikalauja neapsakomai daug pastangų, laiko, noro, užsidegimo dirbti. Taip pat be gerai sutariančio ir bendradarbiaujančio kolektyvo nesulipdysi nieko stipraus. Tačiau mūsų kolektyvą sieja kur kas daugiau! Mes ne tik kolegos, mes – draugai! Kiekvienas išreiškėme savo idėjas ir pastebėjimus spektakliui. Kiekvienas išklausėme kitų kritiką ir stengėmės pasitaisyti. “Užmirštųjų” negaliu įsivaizduoti be kiekvieno prisidėjusio. Dabar su nostalgija prisimenu ruošimąsi. Nors buvo ir tikrai daug vargo, mėlynių, ginčų, tačiau didžiuojuosi tuo, ką parodėme, o dar labiau džiaugiuosi dėl to, kokie artimi tapome!

12092583_1023442957688187_430456476_n
Norime paskatinti dalyvauti renginiuose, kurie praturtina, o galbūt ir išbandyti save teatro scenoje!

12077511_1023442954354854_581578773_n

 

Komentarai išjungti.