Vaistai nuo rudeninės melancholijos

Vaistai nuo rudeninės melancholijos

Tik jaukiai sėdint  šiltuose namuose ir žiūrint pro langą, kur šoka rudeniniai lapai ir saulė vangiai slepiasi už debesų, galima pajusti tą svaigią rudens melancholiją. Jau trūksta šilumos, žolė nebe tokia žalia, nebėra margaspalvių žiedų, dovanojančių stebuklingiausius kvapus… Atrodo, kad savanaudis ruduo nugvelbė visas pasaulio spalvas savo paveikslams – rudeniniams lapams. Kaip galima nejusti rudens vienišumo, kai mus paliko jau ir paukščiai, kurie džiugindavo savo skambiomis giesmėmis?

Kai vėsų rudens vakarą pajusi tarsi kažko trūktų pačioje giliausioje sielos kertelėje – apsilankyk mūsų puslapio skiltyje „Kampelis sielai“. Čia atsikratysi vienatvės jausmo, kvėpuojančio į nugarą, pasisemsi kūrybos šilumos, ir tas liūdnas, melancholiškas rudens vakaras atrodys daug šviesesnis ir jaukesnis. O jeigu ruduo užvaldys savo tragišku grožiu ir įkvėps padaryti gražią fotografiją, parašyti eilėraštį, novelę, ar tiesiog norėsite pasidalinti savo pamąstymais – susisiekite su mumis! Mes mielai pasidalinsime Jūsų sielos spalvomis. Galbūt  Jūsų kūryba nuspalvins kieno nors dieną. Galbūt išvaikys liūdesį ar privers susimąstyti.

Viltenė Čibirkaitė

 

Sustoti.

Kvėpuot ir išsirėkt nebyliai.

Dangaus beribio jėgai pasiduoti.

Nemiegoti.

Mintis sapnai nuneš tolyn,

O tavo siela nenustos alsuoti.

Bijoti.

Nepamatyt žvaigždžių, tamsos.

Nesugebėti nakčiai atsiduoti.

Tik užsimerkti.

Nebejudėt ir pabandyt

Pabėgti,kur galėsi tu nevaržomas sustoti.

Tylėt.

Sakyti, ką manai,

Bet niekada atsakymo nebegirdėti.

Mylėt.

Žinoti,kad turi,

Bet niekada daugiau jau akyse neberegėti.

Kotryna Makackaitė

rjg-rudens-peizazas

Nuotraukos autorė – Leta Aleknavičiūtė.

Komentarai išjungti.