Žvilgsnis į kūrybą

Žvilgsnis į kūrybą

Menininko kūriniai – tai jis pats. (J. V. Gėtė)

Visai neseniai įvykęs Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas sudomino nemažai kuriančių mūsų gimnazistų. Kiekvienas jų pagal taisykles turėjo išsiųsti savo kūrinius, nepriklausomai, ar tai eilėraščiai, miniatiūros, novelės ar tiriamieji darbai. Suprasdami ir bijodami nusivilti, pasitikėdami savo lietuvių kalbos mokytojais – jie tai ir padarė. Neilgai trukus mes sulaukėme puikių rezultatų:

  1. Austėja Slabodaitė (Kalbos sekcija) 3 vieta.
  2. Rugilė Naujalytė (Poezijos sekcija) 1 vieta.
  3. Paulina Ambrasaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.
  4. Milda Domantaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.

RJG. lt komanda labiausiai nudžiugo tuomet, kai sužinojo, jog dvi šios komandos narės, t.y. Rugilė Miškinytė ir Kotryna Makackaitė, taip pat yra tarp laimėtojų gretų:

5. Rugilė Miškinytė (Prozos sekcija) 1 vieta.

6.  Kotryna Makackaitė ( Poezijos sekcija) 2 vieta.

📍 Beje, pirmųjų vietų kūriniai keliaus į respublikinį etapą, kuriame taip pat tikimės puikių naujienų.

Galbūt  ir dabar yra daug žmonių, kurie kuria, rašo, atskleidžia popieriui savo mintis ir galvoja, jog niekuomet neišdrįstų tuo pasidalinti viešai…Na, bet gal pabandykim? Gal mus išgirs, supras ir įvertins? Gal patars ir pastūmės eiti į priekį?

Tikimės, jog tokių žmonių atsiras vis daugiau – galėsime juos išgirsti ir džiaugtis dar geresniais rezultatais😊

O dabar bent trumpam pasinerkim į kūrybos platybes…

Jeigu kažkas pagaliau suprastų, iš ko susideda rytai, miegas turėtų ką apkabint ir dėl ko išsisklaidyt.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad tai tik mėtų arbata nepilnai pripildytam puodely, kad tai tik mažos cukraus dalelės ant stalo paviršiaus, norinčios susitapatint su smėliu, kad tai tik bandymai pasiekt lubas pirštų galais, kad tai tik neišsisklaidęs rūkas už lango arba viduj, kad tai tik sapnų nuotrupos ir bandymai jas sugauti, net jei slysta tarp pirštų greičiau nei vanduo, o gal vis tiek įmanoma jas užšaldyt, kad tai tik apsiblausęs žvelgimas į ateitį su tūkstančiais kablelių, kad tai tik siekis nuplaut kavos randus nuo puodelių sienų, kad tai tik saulės paieškos ir mėnulių šešėliai, kad tai tik šaukštai jogurtuose ir akys debesyse.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad kartais rytas ateina, o kartais ateini tu pats.
Jeigu tik kažkas pagaliau suprastų. 

Rugilė Miškinytė 

Jeigu būtum svajotojas, kaip išnyktum? Dangstytumeisi debesimis, skylėtomis vilčių išnarom, klaidžiotum nematomais miškais ar jūromis, sektum paskui besivaidenančius žmones, įvykius, apsigyventum savo sukurtuose pasauliuose, rožinėse planetose ir tyliai, tyliai tūnotum ten tol, kol viskas susilietų, kol sunyktų ribos, kol nebeatskirtum sapnų nuo realybės.

Jei būtum vienas, kokias balas taškytum? Bręstančio liūdesio, švelnios laimės, vienumos poilsio, ramybės. O gal jose lėtai skęstum. Tol, kol kažkas ištiestų spalvotus batus. Arba skėtį. Arba patys į tą balą įkristų.

Ir jei būtum ieškotojas, kieno pėdomis sektum? Išaukštintų ir apvainikuotų autoritetų, kurie apima tiek dangaus žvaigždes, tiek ant sūpynių pašonėj amžinai nenukristi bandančius žmones. Jie nieko kito neveikia, tik mėto įkvėpimus ir mažyčius tikėjimus, perriša kaspinu sparnus ir liepia pakilti tada, kai bus laikas. Svarbiausia – nepražiopsoti.

Jeigu būtum žmogus, kuo virstum? Savo nepakeliamais tikslais, atimančiais orą ir suteikiančiais kvėpavimą. Savo gyvenimais ir jų graudžiom smulkmenom, kiekvieną dieną aršiai besibaladojančiomis į širdies sienas. Savo dienomis ir naktimis, negailestingai užimančiomis visą paros laiką, visą smulkiam smėlio laikrody telpantį laiką. Virstum tuo, ką turi. Ir kas laikina.

Ir jei būtum. Ar būtum?

Rugilė Miškinytė 

 

Trys vienetai gilyn.

Dvi valandos žemyn.

Kažkur danguj,

O gal nematomoj

Neegzistuojančioj

Tiesos pily.

Devyni žingsniai link dangaus.

Trys žvilgsniai užmarštin.

Tu po žeme bijai papult,

Bet siela tavo jau seniai mirty.

O gaila, nes atrodė, jog žinai,

Kaip beprasmybėj neprapult.

Trys ledo gabalai.

Devyni akmenys širdy.

Naikinki sienas geležines tas,

Kur saugodavo praeity.

Dažniausiai nuo savęs.

Devyni melo kambariai.

Trys tuštumos mintyse.

Galėjai bent dar kartą patikėt,

Jog dvylika gyvybių

praradai tiktai kitų akyse.

Kotryna Makackaitė

Išeiti begalinėn nežinion.

Atidaryt neegzistuojančios tiesos duris.

Paklyst bedugnėj mėlynoj.

Ir vėl paskęst kitų akyse.

Netyčia pasiklyst bekraštėj dykumoj.

Ir vandenyno atspindžio šviesos šešėly

Gėdingai vėl apkurst tavoj tyloj.

Pamesti sielą ir save pradėt mylėti.

Išgirsti šauksmą ir staiga pabėgti.

Paleist mintis ir niekada nebegirdėti.

Mėnulio šviesai pasirodžius negalvoti.

Pajausti, kas yra sapnai,

Ir niekada daugiau nebemiegoti.

Kotryna Makackaitė

Komentarai išjungti.