Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

RJG komandai labai įdomu sužinoti, kaip ir kas pasikeitė jau gimnaziją palikusių mokinių gyvenime, todėl mėgstame surengti interviu bei pasidalinti atsakymais į klausimus su jumis! Šįkart mūsų viešnia buvusi gimnazijos prezidentė Brigita Kavaliauskaitė. 

Malonaus skaitymo!😉

Kaip pasikeičia gyvenimas pabaigus gimnaziją bei pradėjus studijuoti?

Gerai pagalvojus, gyvenimas pasikeičia tiek daug, jog net galėčiau tai pavadinti antruoju gyvenimu ar bent jau labai atskiru jo etapu. Pokyčiai įvyksta beveik visose srityse, o ypatingai savyje. Pradedi vertinti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai arba kuriems neteikdavai didelės reikÅ¡mės. Pavyzdžiui – namai. Studijų metais į juos sugrįžus pajunti, kokia stiprybė, jaukumas, meilė čia gyvena. Supranti, kokia didelė ir visa palaikanti jėga yra Å¡eima bei kaip pasiilgsti… paprasčiausio mamos maisto 🙂 Rečiau apsilankant namuose pajunti, jog pokalbiai su namiÅ¡kiais tampa atviresni ir nuoÅ¡irdesni, lova minkÅ¡tesnė, laikas įgauna didesnę prasmę. Kalbant apie jį – laiką, pradėjus studijuoti 24 valandos Å¡iek tiek sutrumpėja. Pradedi daugiau planuoti, skaičiuoti, matuoti produktyvumą ir visame kame ieÅ¡koti alternatyvų. Kitaip – pradedi branginti laiką ir jį praleisti kuo naudingiau. Taip pat pradėjus studijuoti pajunti savo sprendimų galią, tampi daug atsakingesnis, pats moki už savo klaidas ir bandai iÅ¡ jų iÅ¡bristi „sausu kailiu.“ Visai nenuostabu: buitis, kurios anksčiau nepastebėdavome dėl mamos darbščių rankų, užgula tavo pečius. Minusu to nepavadinčiau – greičiau iÅ¡Å¡Å«kiu, su kuriuo susidorojus savimi didžiuojiesi ir ruoÅ¡iesi naujiesiems. Paskutinis dalykas, kurį iÅ¡skirčiau, yra pati mokymosi sistema. Gimnazijoje gyvename puikiomis sąlygomis, kuomet turime viską, ko mums gali prireikti: visuomet atsakyti pasirengusius mokytojus, vadovėlius, susistemintą informaciją. Universitete viskas kiek skiriasi, tau informacija yra pateikiama, tačiau kelią jos apdorojimui renkiesi pats, pavyzdžiui, ekonomikos dalyke pakankamai populiaru žiÅ«rėti video klipus, kuomet yra aiÅ¡kinami tam tikri veiksniai ir teorijos. Turi daug daugiau dirbti individualiai, o ir už nesuprastą dalyką kaltinti visuomet gali tiks pats save. Studijos ugdo asmenybę gyvenimui, net jei kartais ne pačiu lengviausiu keliu 🙂

Vis tik ko per dvylika metų išmoko mokytojai? Už ką Jiems iki šiol norėtum padėkoti?

Esu beprotiškai dėkinga kiekvienam per tuos
12 metų sutiktam mokytojui, nes per visą tą laiką jie mane formavo, diegė vertybes, suteikė tiek realias, tiek gyvenimiÅ¡kas pamokas, skatino, ugdė siekti daugiau, padaryti geriau, bandyti ir nepaliaujamai bandyti dar kartą. Labai didelę reikÅ¡mę turi mokytojo tikėjimas tavimi. Tai jusdamas žmogus praranda visus apribojimus, o tuomet nelieka nieko kito kaip kurti stebuklus 🙂 Steve Jobsas yra pasakęs: „Negalite sujungti taÅ¡kų žvelgdami į ateitį; juos galite sujungti tik pažvelgę atgal. Taigi, turite pasitikėti, kad Å¡ie taÅ¡kai jÅ«sų ateityje kažkaip susijungs. JÅ«s turite kažkuo pasitikėti – nesvarbu, savo valios stiprybe, likimu, gyvenimu, karma.“ Ir visgi, studijuodama dažnai pažvelgiu atgal ir apmąstydama tuos 12 metų tik dabar suprantu, kaip tie taÅ¡kai – mano gyvenimo įvykiai ir sprendimai – susijungia, kaip vienas dalykas vedė prie kito, kaip nuo vieno laiptelio žengei link kito. Ir visai nesistebėkite, jei dabartinės jÅ«sų mintys skiriasi nuo pateiktųjų, didieji suvokimai Å¡auna į galvą tik po kurio laiko, dažniausiai labai keistomis aplinkybėmis. Tačiau be jokių abejonių – jie apsilankys 🙂

Mokykloje buvai tikra aktyvistė ir visuomet imdavaisi iniciatyvos. Kokius jausmus tau iki šiol sukelia prisiminimai apie mokyklą?

Mokykla sukelia labai sentimentalius jausmus. Net ir praėjus kuriam laikui vis dar jaučiuosi tos pačios bendruomenės dalimi, vis dar keliai atveda į gimnaziją, čia be galo gera. Net ir besikeičiant mokiniams ar kitoms detalėms, grįždamas į gimnazija pajunti, jog esi namuose, jog esi laukiamas ir, rodos, niekas nepasikeitė – suskambėjus skambučiui vėl keliausi savo reikalais. Gimnazijoje galėjau bÅ«ti savimi, galėjau kurti ir įgyvendinti savo idėjas, viskas vyko taip nuoÅ¡irdžiai ir buvo daroma su tokia didele meile, jog kartais tam tikrų procesų net neįsivaizduodavau jau vykstančių kitaip. Labai tikėjau gimnazija ir visu tuo, kas čia vyko, prie ko turėjau galimybę prisidėti. Stengiausi kuo daugiau pasiimti, kartu bandydama duoti visa tai, ką sugebėjau. Visuomet maniau, jog esame pajėgus, stiprÅ«s ir galintys viską – ne kartą gimnazija tai ir įrodė. Kiekvienas mokinys ir mokytojas turėtų nepamirÅ¡ti, jog gimnazija yra JŪSŲ atspindys, tai, kokią ją kuriate, tokioje bendruomenėje ir gyvenate. Ir iki pokyčio kartais užtenka patikėti mokiniu, suteikti jam Å¡ansą, leisti bandyti, leisti pasitaisyti, leisti įgyvendinti kilusias idėjas, o svarbiausia – laikyti jį žmogumi bei atitinkamai su juo elgtis. Juk tai yra taip paprasta, o žvelgiant į universitetą, kuriame į kiekvieną iÅ¡ mÅ«sų kreipiamasi JÅ«s, pagarba ugdo pagarbą, elgesys ugdo atoveiksmį 🙂

Žinome, jog kiekvienam studentui kaip niekad reikalingas poilsis. Ką dažniausiai veiki ir kur lankaisi, kai nori atsipalaiduoti nuo studijų?

Savo gyvenime neiÅ¡skirčiau poilsio kaip atskiros grandies. Kartais tu gali ilsėtis darbuodamasis su bičiuliais prie tau patinkančių idėjų, kai darai tai, ką labai, labai myli ir nuo ko akys labiau žibėti pradeda, tai ir tampa tavo maloniausiu poilsiu, kuris kartais to ir neprimena. Žinoma, pasibaigus egzaminams kaip ir daugelis visuomet pasidarau 100 punktų turintį sąrašą, jog ir tą pradėsiu, ir ten nueisiu, ir to imsiuosi. Žinoma, ne visus dalykus įgyvendinti pavyksta, tačiau kartais tą sąrašą sudaro paprasti norai kaip gerai iÅ¡simiegoti, pažiÅ«rėti filmą, pasidžiaugti metų laiko teikiamais malonumais (čiuožinėjimas bei slidinėjimas Å¡iuo atveju), skirti dėmesio patiems brangiausiems žmonėms, pagaminti pietus Å¡eimai, paskaityti savo pasirinktą knygą, iÅ¡eiti į gamtą, kurį laiką pabÅ«ti vienai, keliauti, formuoti sveikus įpročius, daug Å¡okti, užpildyti ne vieną dienoraščio lapelį savo mintimis, susitikti su senais matytais bičiuliai ir… taip džiaugtis gyvenimu 🙂 toks yra mano poilsis!

Kaip manai, kas žmogui labiausiai padeda atrasti save bei pažinti pasaulį?

Žmogus gali atrasti save bandydamas suprasti ir atrasti kitus, bendraudamas su aplink supančiais žmonėmis. Atrandi save atsiradęs tarp neįprastų ir sau nebūdingų sąlygų. Ypatingai gali pažinti save ir pasaulį keliaudamas, kuomet saulė ir kalnai, žvaigždės ir jūra priverčia tave susimąstyti, kuomet nepatogios gyvenimo sąlygos ar aplinkybės priverčia tave priimti sprendimus. Nėra geresnio kelio atrasti nei bandant viską pačiam, nei klystant ir gaunant iš to pamoką. Taip pat atrandi save, kuomet esi vienas, kuomet turi judėti į priekį vienas. Tačiau esu įsitikinusi, jog savęs atradimo kelionė trunka visą gyvenimą, kadangi kiekviena diena mums atneša po dalelę dėlionės, kurią konstruojame kiekviena savo patirtimi ir išgyvenimu.

Jei galėtum pasikviesti kokį nors įžymų žmogų pavakarieniauti, kas jis būtų? Kodėl?

Šį kartą renkuosi amerikiečių aktorę Meryl Streep, daugeliui geriau pažįstamą kaip „Mamma mia!“ ar „Ir velnias dėvi pradą“ heroję. Nepaisant jos moteriškumo, talento, charizmos, mane itin sužavėjo jos mintys neseniai vykusių „Auksinių gaublių“ ceremonijoje, kuomet ji drąsiai ir laisvai išreiškė savo požiūrį apie pasaulyje vykusius dalykus, o savo kalbą baigė mintimi: „Take your broken heart, make it into art.“ Man ji puikiai primena Gandžio žodžius, jog privalome būti tas pokytis, kurį norime matyti pasaulyje. Apie tai ir dar daugiau su ja ir pakalbėtume 🙂

Komentarai išjungti.