Poezijos diena!

Poezijos diena!

,,Poetai yra vaduojantys dievai. Žmonės jų dėka iš tiesų patiria nepažintą jausmą, kad jų pasaulyje esama kito pasaulio ar net daugybės pasaulių.‘‘ (R. W. Emerson)

Jau nuo 2000 m. kiekvieną kovo 21-ąją yra minima Pasaulinė poezijos diena.

Apie poeziją įvairiais laikais buvo kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poeziją reikia kurti pagal griežtus reikalavimus, o kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių, jo saviraiškos.

Šios dienos proga kiekvienas turėtų paskirti bent šiek tiek laiko poezijos skaitymui ar netgi patys pasiryžti ką nors parašyti.

Kviečiame paskaityti mūsų gimnazijos mokinių kūrybą. Juk kiti žmonės ir jų mintys gali tapti pačiu gražiausiu įkvėpimu. 🙂

PAMENI?

Pameni sakėm nesieksim žvaigždžių,

pameni sakėm čia aš, ten kur tu tarp stogų apsnigtų.

Pameni šaukėm, jog laimė, sėkmė tik kvailiams,

pameni sakėm, kad dangus burbulams.

Pameni siekėm paklysti rūke,

pameni matėm planetas sapne.

Pameni rodėm pirštais į juos,

pameni gyrėm, kad jie dar pajus.

Pameni bėgom sutikti rytojų,

pameni sakėm, kad mes tarp svajonių.

Pameni juoktis daugiau negalėjom,

pameni apsikabinom sušilti nuo vėjo.

Pameni niekas tada nerūpėjo,

nejučiom užsimerkus tik tavo balsą išgirst tenorėjau. 

Saima Banevičiūtė

 

praeiviai šeštą valandą ryto

plaukia braukdami plaštakomis bemiegę naktį

klaiki ankstuma

žiūri į juos ir šoka jie akyse tavo

ilgesio šokį 

praeiviai lietingą vasarą kliūna

už atsikišusių asfalto plytelių, akmenynų

grakščiai, sakytum net

gracingai

stebi juos ir krenta jie širdy tavo

gilyn kažkur, ilgesniam laikui

praeiviai namų prieangy

trypčioja ant slenksčio nerasdami įėjimo

o gal išėjimo

įsipainioję prisiminimų kraujagyslėse

kambario kampų voratinkliuose

gyvena paveiksluose tavo veidrodžiuose 

kiek kartų praėjai pro save ir apsimetei

kad nepažinai

 

Rugilė Miškinytė

Išeiti begalinėn nežinion.

Atidaryt neegzistuojančios tiesos duris.

Paklyst bedugnėj mėlynoj.

Ir vėl paskęst kitų akyse.

Netyčia pasiklyst bekraštėj dykumoj.

Ir vandenyno atspindžio šviesos šešėly

Gėdingai vėl apkurst tavoj tyloj.

Pamesti sielą ir save pradėt mylėti.

Išgirsti šauksmą ir staiga pabėgti.

Paleist mintis ir niekada nebegirdėti.

Mėnulio šviesai pasirodžius negalvoti.

Pajausti, kas yra sapnai,

Ir niekada daugiau nebemiegoti.

Kotryna Makackaitė

 

šnabždėk
ne per garsiai
kvėpavimui pritariant
žiūrėk į nugarą
ir kaulus
išmėtytus pakelėse
šokis dulkių
kurias nuvalė
žvilgsniai
išsidavė akyse
sakyk
žodžius
tylos natas
rėk
pasiųsk į karo lauką
balsą
nugesintą pykčio
meilė debesų
pakeitė formą
išsidarkė
nebelijo
priglausk
manas ląsteles
prie savų
nepaleisk
įkyriai laikyk
rankas ir
kūną
pavargusį nuo smūgių
nenueik
į salę
tuščių veidų
nors
žingsniai jau artėjo
prie begalybės
triukšmų
šnabždėk
girdės visi

Simona Giedraitytė

 

 

Komentarai išjungti.