Pagal
Kategorija: Iš už Atlanto

ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

Šiandien sukanka lygiai devyni mėnesiai po akimirkos, kai pakilau nuo Lietuvos žemės, skrisdama link tuometinės nežinios. Per devynis mėnesius išsivysto gyvybė; lygiai taip ir manyje gimė pasikeitimai, kilę iš praturtinančių patirčių per visą šį laiką. Taip pat šiandien lieka devynios dienos iki amerikietiškų mokslo metų pabaigos, todėl noriu pasidalinti, ką išmokau, atradau, supratau bei ką nuveikiau po paskutiniojo savo straipsnio per Kalėdas!

Vidinių pasikeitimų srityje jaučiu, kad tapau atviresnė, savarankiškesnė, kantresnė ir supratingesnė. Buvimas toli nuo namų prispaudė pripažinti savo emocijas, jų neužspausti, verkti, kai norėjosi verkti. Sunkiausia šio namų ilgesio proceso dalis buvo paprašyti emocinės paramos. Pradinės mintys, sukęsi galvoje: kaip čia atrodysi, jei sriūbaujanti skųsiesi, kad pasiilgai namų. Tačiau viskas pasviro kitaip, ir pirminiai nusistatymai pavirto į šitai: pabūti silpnam suteikia stiprybės, pasidalinimas liūdesiu stato pasitikėjimą kitu žmogumi, o jei verki – kaip lietuviai pasakytų, reikės mažiau eiti į tualetą. Sutikau daug mokinių, kurie kopė per tą patį namų nostalgijos kalną, ir tai leido  man suprasti, kad sunkiose situacijose žmonės niekada nebūna vieni, tik labai gerai moka užmaskuoti savo emocijas. Bendrabutyje tai puikiai jaučiasi – viename name gyvena žmonių iš Kinijos, Tailando, Suomijos, Venesuelos… Tokia įvairovė suteikia tvirtus pamatus tarpusavio supratimui. Šalia to, ir išsivysčiusiai didesnei kantrybei. Skalbinių kambaryje, kur stovi skalbimo mašinos ir džiovyklės, savaitgalį būna sunku įkelti koją, o jeigu tavieji skalbiniai būna neišimti prabėgus minutei po proceso sustojimo, žiūrėk, jau ir surandi juos ant kažkieno kito drabužių kalno. Kartais naktimis užsitęsiantys pokalbiai bendrajame kambaryje, kurie puikiai girdisi ir su uždarytomis durimis, išmokė atitverti smegenis nuo išsiblaškymo. Atėjus savaitei, kai aš ir kambariokė esam atsakingos už tvarką virtuvėje, tenka gramdyti dribsnių likučius, dubenėlyje priskretusius prieš dvi dienas. Bet visos šios patirtys padarė visą gyvenimą čia daug įvairesnį, labiau pilną nuotykių bei paskatino sekti ir save – ar aš nepalieku neišplaudo puodelio, ar skalbiniai, išdžiūvę prieš dvi valandas, jau parsinešti, ar ir aš vėlai naktį kalbėdama su šeima niekam netrukdau. Visos situacijos turi dvi puses, taip, kaip ir mūsų veiksmai ne visada būna teisingi kitų atžvilgiu.

Taip pat per šį laikotarpį supratau, kokia brangi yra Lietuva. Amerikietiška kultūra yra labai įdomi, tačiau ji atskleidė, kokie mes, lietuviai, visgi esame neeiliniai. Akių kontakto vengimas Lietuvos gatvėse kertasi su plačiomis amerikiečių šypsenomis (nors aš su savąja įsipaišiau neblogai). Faktas, jog mūsų yra mažiau, nei trys milijonai, o turime savo kalbą, kultūrą, tradicijas, yra daug ypatingesnis, negu susimąstome. Apskritai, apie tai net ir negalvojame. Tarp kitko, praeitais metais Darlingtono mokyklos choras atliko lietuvišką dainą “Tykus tykus”! Giedodami himną atsidūstame vartydami akis, kad reikia atsistoti, padainuojame ir vėl patogiai įsitaisome kėdėse. O faktas, kad Tautiškos giesmės tekstas gyvuoja jau šimtą ir dvidešimt metų, kad išsilaisvinus iš Rusijos priespaudos tai buvo didžiausias lietuvių pasididžiavimas, lieka kažkur užmaršty. Aš taip elgiausi prieš išvažiuodama. Maniau, kad Lietuva – maža. Kad apie mūsų kovą dėl laisvės klausytis nebeįdomu. Kad kitose šalyse slypi stebuklai. Anaiptol! Namai yra viena didžiausių dovanų gyvenime. Ne, neturiu omenyje, kad pažinti kitas kultūras ir pabūti kitoje aplinkoje yra blogai ir nevertinga, nes tokia patirtis yra visapusiškai praturtinantis dalykas. Svarbiausia idėja yra ta, jog patyrus ir pamačius kitokį gyvenimą, galima atrasti kitą požiūrį į savo kasdienybę. Būdami Lietuvoje sugebame matyti daugiausiai vietines politikos pjautynes, liūdnas emigracijos statistikas, o valstybines šventes vertiname dėl to, nes gauname laisvadienį įtampoje nuo mokyklos bei darbų.  Plataus pasaulio pamatymas pavertė mane pasaulietiška Lietuvos piliete, kuri vertina gimtąją kalbą, Tėvynę ir tradicijas, kurios yra tikrai išskirtinės, įdomios ir skatinančios norą pažinti apie mus – tokią mažą, bet galingą tautą.

Šie metai paskatino mane atrasti nauja savyje ir aplink. Esu be galo dėkinga dosniems rėmėjams, kurie su noru ir viltimi investuoja į jauno žmogaus patirtį ir dovanoja galimybę. Už tai atsidėkoti tikiuosi savu indėliu grąžindama į Lietuvos ateitį, į jos vardo garsinimą bei į didelį šių metų prisiminimų branginimą. O dabar parašysiu, kiek nuotykių vyko po Kalėdų!

Gruodis

Po Kalėdų su amerikiečių šeimyna, gruodžio 27-ją, sėdau į traukinį, kuris judėjo link Niujorko – kelionė truko aštuoniolika valandų, pravažiavome, rodos, aštuonias valstijas, o nuo Džordžijos šilumos už lango Pensilvanijoje pasimatė sniegas. Atvykimo vietoje susitikau su teta, pas kurią susirinkome visi – mane aplankė sesė ir jos vyras! Planai ilgai pasivaikščioti Centriniame Parke nuėjo šuniui ant uodegos, kai šaltukas ir vėjas prie -17 laipsnių šalčio gnaibė kojas ir žandus. Tačiau aplankėme Rugsėjo 11-osios muziejų, kuris paliko didelį įspūdį ir suteikė naujos perspektyvos apie tos dienos įvykius. Naujus metus sutikome ten, tačiau iš mūsų buvimo vietos fejerverkus dengė dangoraižiai – štai tau ir Niujorkas!

  Čiuožykla, kurią rodo per„Vienas namuose“ 🙂

Sausis

Sugrįžus į mokyklą po atostogų, Džordžiją ir vėl užklupo šaltis ir pietiečius bauginantis sniegas. Turėjome dar vieną savaitę papildomų atostogų. Sausio dvyliktąją prasidėjo vienas svarbiausių renginių metuose, trunkantis visą savaitgalį, pavadinimu RUMPUS. Jo metu visi šeši namai (merginų – Regester, Cooper ir Thornwood, vaikinų – Neville, Summerbell ir Moser) tarpusavyje varžosi įvairiose rungtyse, tokiose, kaip “Baimės faktorius”, kur lygiai taip, kaip ir per televizijos šou tenka valgyti tikrai bauginančius maisto derinius, kvadrato rungtynės, estafetės, kuriose griežtai matuojamas laikas. Kiekvienas namas turi savo tematiką savaitgaliui, tad maniškis, Thornwood, buvo apkarstytas oro linijų atributika, o mes rengėmės panašiai, kaip stiuardesės. Viso renginio kulminacija – šokių vakaras šeštadienį, kur kiekvienas namas pristato du paruoštus pasirodymus, pradėtus repetuoti dar gruodį. Penktadienį viskas klojosi gerai, tačiau šeštadienio rytą renginį teko nutraukti, nes buvo paskelbta gripo epidemija… Bendrabutyje pasklidęs virusas tampa visuotine nuosavybe, todėl pusė mokinių privalėjo likti savo kambariuose, o sveikiausieji išlikėliai galėjo pailsėti nuo mokyklos, mat ir vėl teko nelankyti pamokų dar tris dienas. Renginys buvo atidėtas vasariui.

Vienas iš „skaniųjų“ Baimės Faktoriaus užkandžių 🙂

Vasaris

Vasario antrąją mokykloje vyko tarptautinė mugė. Mokiniai iš įvairiausių šalių gamino patiekalus, darė plakatus, taip pristatydami savo šalį. Tarp jų ir aš atstovavau Lietuvą.

Vasario trečiąją, visiems pasveikus nuo kamavusio gripo, vyko antroji RUMPUS dalis. Mūsų namo merginos vienoje rungčių finišavo pirmos, o šokių kategorijoje užėmėme antrą vietą!

Vasario 16-ąją paminėjau su Adamsų Šeimynėlės premjera. Miuziklą rodėme visą savaitgalį, o prieš tai savaitės dienomis iškart po pamokų vykdavome repetuoti į Romos miesto kultūros centrą, kur kiekvienąkart tekdavo teptis baltus dažus ir apsirengti pilnus kostiumus. Dabar visas miuziklas prisiminimuose šmėkščioja lyg sapnas, sunku patikėti, jog buvome ant scenos, o užkulisiuose atrodėme kaip tikri vaiduokliai.

Kovas

Kovo trečiąją vyko šokiai, vadinami Sadie Hawkins, kurių pagrindinė idėja ta, jog merginos kviečia vaikinus. Pakviečiau savo klasioką, kuris su manimi visai nešoko 🙂 Na, buvo vis tiek smagu.

Kovo dvidešimt ketvirtąją prasidėjo Velykų atostogos. Amerikiečių velykinė tradicija yra tokia, jog pas visus apsilanko Velykų Zuikis, atneša krepšelį dovanų ir lauke išslapsto kiaušinių, kuriuos vaikai turi surasti. Buvo labai įdomu, pamaniau, jog tai primena antras Kalėdas. Žinoma, apsilankėme ir bažnyčioje, tad tikroji šventės esmė buvo tik pagardinta kitokiomis tradicijomis.

Su šeima leidomės į žygį kalnuose, kurie yra visai čia pat, Romoje. Kvapą gniaužiantys vaizdai čia gyvenantiems tapę jau kasdienybe, tačiau aš, pasiekusi kalno viršūnę, tikriausiai dvidešimt minučių sėdėjau ant žolės, bandydama suvokti, ką matau prieš save.

Balandis

Balandžio pradžioje vėl teko galimybė pabuvoti Niujorke – dabar jau keliaujant lėktuvu! Mokiniams, įsitraukusiems į meninę veiklą, buvo galima sudalyvauti konkurse dėl galimybės keliauti į Niujorką, ten pamatyti buvusio Darlingtono mokinio, garsaus kompozitoriaus Bruce Levingston koncertą bei su juo susitikti. Paraišką užpildžiau ir aš. Buvo išrinktos trys mokinės – mano draugės Olivia, Stacy ir aš! Balandžio devintąją kaip reikiant pasivaikščiojome Centriniame Parke, aplankėme Times aikštę, o vakare traukėme į koncertą istorinėje Carnegie halėje. Kompozitoriaus talentas – neapibūdinamas. Koncerto tematika sukosi apie namus bei problemas, su kuriomis žmonės susiduria, kovodami už laisvę ar savo teises. Pasisekė išgirsti tris Šopeno kūrinius, kurie pradžiugino savo artimumu. Po koncerto jaučiausi labai įkvėpta bei pakylėta, o sutikus Bruce Levingston gyvai, nėjo patikėti, jog viename žmoguje gali slypėti toks meistriškumas, meilė muzikai bei pažįstamas artumo jausmas. Kitą rytą susitikome su gidu, kuris mums papasakojo nemažai Niujorko istorijos plaukiant keltu aplink Laisvės statulą, einant Volstryto (Wallstreet) gatvėmis bei stebint 9/11 monumentą.

   

Balandžio dvyliktąją teko sakyti kalbą mūsų koplyčioje per susirinkimą. Jei nekalbate angliškai, pabandykite antrąjį vaizdo įrašą prasukti iki 2:00 minutės, ten rasite dainą!

 

Balandžio 28-ąją vyko patys iškilmingiausi, laukiamiausi ir amerikietiškiausi metų šokiai vienuoliktokams ir dvyliktokams – Prom, kuriuos galėčiau prilyginti lietuviškoms išleistuvėms.

Gegužė

Gegužės pradžioje susitikau su vietine Romos lietuve Audrone, su kuria susipažinome tada, kai ji apsilankė mūsų mokyklos miuzikle. Keliavome į šiaurinę Džordžijos dalį pasigėrėti gražiais kalnais, taip pat apsilankėme Rock City – parke, kuris yra didelis uolų darinys (žinoma, pakoreguotas žmogaus rankos). Pasiekus apžvalgos aikštelę buvo galima pamatyti net septynias skirtingas valstijas – Virdžiniją, Kentukį, Šiaurės ir Pietų Karolinas, Tenesį, Džordžiją ir Alabamą. Vaizdai buvo tikrai įspūdingi. Dalį dienos praleidome Čatanugoje, Tenesyje, o grįžtant namo aplankėme pravažiuojamą parką miške, kuriame įamžinti Pilietinio karo mūšio ginklai bei aukos.

    

Praeitą savaitgalį Audronė mane nusivežė į išeivijos lietuvių vaikų mokyklėlę „Saulė“, kuri yra Marietos miestelyje netoli Atlantos. Ten besimokantys vaikučiai skatinami bendrauti lietuviškai, mokosi mūsų alfabeto dainuodami, mokindamiesi eiles. Pajutau didelį pasididžiavimą tautiečiams, kurie, nors ir toli nuo namų, puoselėja lietuviškumą savo šeimose.

            

Štai tiek iš manęs paskutinįkart prieš grįžtant. Lietuvoje būsiu mažiau nei už dviejų savaičių!

MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

MERRY CHRISTMAS! Oi, kaip lietuviškai?

Lietuviškos Kalėdos: visa apgulantis sniegas naktį, jo ištižimas paryčiais, „Vienas Namuose“, balta mišrainė. Amerikietiškos pietų krašto Kalėdos: dvidešimt laipsnių šilumos, „Home Alone“, makaronai su sūriu. Skirtumų rasti galima. Tačiau ši šventė, visgi, lieka tokia pati, lietuviškumo prieskonį suteikia aguonpienis, kuris, apibūdintas kaip aguonų sėklų sriuba, amerikiečiams kelia įtarimą. Nesikeičia ir tai, jog prasidėjo atostogos. Ir tai, jog atsidusau kaip namie su šia mintim: PAGALIAU. Stengdamasi rašyti chronologiškai, pradėsiu nuo įvykių, kurie aplankė artimiausiai po pirmojo mano straipsnio.

Spalio 31 – Helovynas; diena, kai visi mokytojai kabinetuose turi daug saldainių; diena, kai prisivalgai per daug saldumynų; diena, kai net ir direktorius vaikšto su neįprastu kostiumu. Manęs ši šventė, atvirai prisipažinus, per daug nesužavėjo, nors buvo įdomu išskaptuoti moliūgą, stebėti, kiek daug pasiruošimo reikalavusius kostiumus dėvi mokiniai. Aš pati įspūdingo persirengimo neturėjau… Buvau tigras.

Lapkričio trečioji pasižymi tuo, jog pirmą kartą gyvenime tokiu metų laiku dėvėjau šortus bei valgiau ledus.

Gražiai atrodantis Rome miesto teatras

Lapkričio 4 – paskutinės sezono irklavimo varžybos Tenesio valstijoje, Čatanugos mieste. Ši regata, pavadinimu „Head of the Hooch“, yra viena didžiausių visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Joje varžosi net 20 tūkstančių irkluotojų! Valtį iki prieplaukos teko nešti apie dvidešimt minučių… Kaip sekėsi Darlingtono irkluotojoms? Hm. Iš 89 valčių, dalyvavusių mūsų rungtynėse, finišavome 88 vietoje, ir tai – geriausias mūsų rezultatas iš visų buvusių varžybų. Nepaisant to, aš vis vien didžiuojuosi mūsų komanda ir manau, jog irklavimas buvo labai įdomus, neįprastas ir daug naujų spalvų atskleidęs užsiėmimas būnant čia. Dar ilgai prisiminsiu, kai paskutinį kartą praktikuojantis upėje treneris per garsiakalbį dėl motyvacijos paleido groti „All I Want for Christmas is You”.

Po lapkričio ketvirtosios savaitgalio – išsvajotas laisvas laikas po pamokų! Grįžtu pusę keturių, nusnūstu, pavalgau vakarienės, neskubėdama paruošiu namų darbus… Tokias dienas turėjau tik tris. Lapkričio devintąją prasidėjo preklausos į mokyklos miuziklą – „Adamsų Šeimynėlę“. Teko mintinai pristatyti monologą bei dainą. Kitą dieną režisieriai išbandė visų dalyvių fizines galimybes su šokių judesiais. O po to atėjo dar dvi dienos, kai didelė dalis žmonių buvo atmesta, o pakviesti mokiniai pretendavo į pagrindines roles. Aš dalyvavau ir šiose atrankose. Deja, nei Trečiadienės, nei Mortišės vaidmens gauti nepavyko, tačiau patekau į šokių trupės ir vokalinio ansamblio gretas, kur tenka ir vaidinti fone, todėl labai džiaugiuosi. Miuziklą rodysime tris kartus (vasario 16-ąją, 17-ąją ir 18-ąją) Rome miesto auditorijoje, kurioje telpa penki tūkstančiai žiūrovų!

Lapkričio 17 – pirmųjų ilgesnių atostogų, kitaip – Thanksgiving (Padėkos dienos) atostogų, pradžia. Tikriausiai dėl įpročio pailsėti jau spalio pabaigoje dvi savaitės iki šio atokvėpio buvo labai sunkios. Jautėsi didelis nuovargis, o dar kontroliniai bei kalbos apie prieškalėdinius egzaminus… Vienaip ar kitaip, vieną ilgą laikotarpį išgyventi pavyko. Visas devynias dienas praleidau su savo nuostabia amerikietiška šeima, kuri tikrai leidžia pasijusti lyg tikra jos dalimi.

Amerikoje tenka išbandyti ir paspirtuką. Mano veido išraiška tikriausiai neblogai nusako, kaip su juo sekasi.

Savaitgalį pasivažinėjimai dviračiais bei kitokiomis keliaratėmis transporto priemonėmis buvo didelė laiko kartu dalis. Taip pat apsilankėme pabėgimo kambaryje, kuris buvo pilnas galvosūkių ir mįslių; gaila, laiku ištrūkti nepavyko. Tačiau buvo linksma.

Atostogų savaitę jau nuo pirmadienio daug gaminome – vyko pasiruošimas Padėkos dienai. Vienas desertų, kurio niekad anksčiau neragavau – „Oreo“ kamuoliukai su balto šokolado glaistu. Galvoju, kad pradėdama rašyti apie procesą per daug išsiplėsiu, bet jeigu kam nors nutįstų didelė seilė dėl tokio maisto šedevro – parašykite man.

Lapkričio 23 – Padėkos diena. Šios šventės esmė – apibūdinti, dėl ko jaučiamės dėkingi, prisiminti ir įvertinti tai, kam galbūt neretai nesuteikiame didelės reikšmės. Tačiau dar viena jos pusė – Kalėdų laukimo pradžia. Per televizorių rodomi paradai su milžiniškomis dekoracijomis, prasideda žiemos dekoracijų sezonas. Na, o pati pirminė Padėkos diena – čiabuvių indėnų šventė, besidžiaugiant gausiu derliumi. Mano patirtis buvo smagi. Kalakutas, makaronai su sūriu (taip, šis patiekalas asortimente vyrauja visus metus), grybai, bulvių košė, desertai… Žodžiu, stalas lūžta, o ir kalbų aplink jį netrūksta. Dabar pamąsčius, Padėkos diena labiau priminė lietuviškas Kūčias nei amerikietiškos Kūčios.

Lapkričio 24-ąją išsipildė viena didžiausių mano svajonių – aplankėme NBA varžybas! Į Atlantą atvykome apie pietus, aplankėme Hard Rock kavinę su daug įžymybių instrumentų eksponatais, pasivaikščiojome skvere, kur 1996-aisiais buvo nešama olimpinė ugnis. Atlanta – tikras didmiestis su dangoraižiais ir milijonais žmonių, tačiau nemenką nejaukumą sukėlė benamiai žmonės, kurie labai drąsiai prieina ir prašo pinigų bei siūlo pirkti įvairiausius daiktus. Nors ir nemažai jų sutikome pakeliui į Philips areną, to, kas laukė viduje, nepatogumo jausmas nepaveikė. Įdomu, jog RJG.lt skiltyje „Apie mus“ vienas faktų, kurį parašiau, yra tai, jog naktimis žiūriu NBA varžybas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors pavyks iš tiesų nuvykti į ten, taip toli, kitoje laiko juostoje vykstantį renginį. Tikėjausi pamatyti Mindaugą Kuzminską, tačiau Niujorko Knicks jį atleido likus savaitei iki varžybų, į kurias nuvykau. Tačiau pasisekė išvysti latvį Kristapą Porzingį (kuris tikrovėje atrodo dar didesnis milžinas, nei per kompiuterį) ir, apskritai, tikras NBA varžybas su antžmogiškų galių turinčiais krepšininkais. Ei, skeptikai, svajonės pildosi!

Kitą vakarą keliavome iki namo, išlikusio nuo Pilietinio karo laikų, kuris buvo gausiai apdekoruotas kalėdinėmis lemputėmis, o jo viduje – kelios eglutės bei kiti papuošimai. Apie šį pastatą sklando daug legendų, susijusių su vaidenimusi, kadangi šeimininko žmona mirė vos jiems susituokus, tad vyras skyrė visa, ką galėjo, kad paverstų namą ir sodus aplink nuostabia aplinka, jausdamas mylimosios dvasią šalia. Taip pat jis laikė indėnų vergą, kuris, kilus konfliktui, prakeikė visą nuosavybę… Na, man kalėdinės lemputės visai patiko.

O lapkričio 27-ąją sugrįžau į bendrabutį trims savaitėms iki kalėdinių atostogų. Skamba visai neblogai – trys savaitės, ir vėl atostogos. Tačiau jos buvo pilnos streso ir nuovargio. Pirmąją savaitę po sugrįžimo sekėsi gerai – prasidėjo miuziklo repeticijos, pamokos buvo savotiškai išsiilgtos. Tačiau savaitgalį suprastėjo savijauta, o likusios dvi savaitės reikalavo intensyvių pastangų kiekvieną dieną.

Pradedant gruodžio ketvirtąja, mokykla gyveno finalinių semestro egzaminų ritmu. Pirmadienį ir antradienį buvo laikomi anglų kalbos egzaminai, trečiadienį ir ketvirtadienį – matematikos, penktadienį ir ateinantį pirmadienį – užsienio kalbų, antradienį ir trečiadienį – gamtos mokslų, ir pagaliau ketvirtadienį ir penktadienį – istorijos. Žinoma, neteko laikyti dviejų egzaminų apie tą patį dalyką – dvi dienos skirtos dėl tvarkaraščio skirtumų tarp klasių. Visgi šalia pasiruošimo egzaminams turėjau įprastai sunkių namų darbų bei kelis projektus.

Viskas sekėsi ganėtinai sklandžiai iki paskutinio savaitgalio mokykloje prieš atostogas. Gruodžio septintosios naktį prisnigo! Kas čia tokio, hm? Na, Lietuvai nebūtų nieko baisaus – gal dešimt centimetrų sniego, balta, gražu, žiema. Džordžijoje – panika. Žmonės negali atvažiuoti į darbo vietas, mokiniai negali atsidurti mokykloje, nes apsnigti keliai – reta patirtis. Klasių veikla buvo nutraukta po pirmos pamokos. Žinoma, džiaugsmas dėl sniego ir baltumo buvo, vaikai žaidė sniego gniūžtėmis ir rideno sniego senius. Draugės iš Afrikos ir Tailando apskritai pirmą kartą gyvenime pamatė sniegą! Tačiau net augalai neprisitaikę tokiam orui – daugumos krūmų bei medžių šakos lūžo. Ir, bevalgant priešpiečius, vienas silpnas medis, tragiškai krisdamas nuo nepakeliamos naštos, sugadino elektros generatorių. Pastatuose – aklina tamsa, nėra šilto vandens, interneto – galimybės pranešt šeimai, kas vyksta. Pusė savaitgalio – lyg vienas didelis nesusipratimas. Buvo įdomu pamatyti, kaip gyvenimą gali paveikti paprastas sniegas…

Sekmadienį viskas grįžo į įprastas vėžes, tad pirmadienį visi sėkmingai žygiavo į mokyklą ir į likusius egzaminus. Manau, jog šį semestrą man sekėsi gerai. Anglų egzaminą išlaikiau 100 balų, prancūzų kalbą – 100, chemiją – 100, matematiką – 94 ir, galiausiai, istoriją – 92. Bendras pažymių vidurkis – 99. Ir nuo rudens pavyko pakelti istoriją nuo 87 iki 91!

O tada, gruodžio 15, ir vėl atkeliavau pas šeimą į namus! Praeitą antradienį buvome nuvykę į Pine Mountain Safari zoologijos sodą. Buvau paliesta žirafos liežuvio ir norėjosi išblizginti zebrų šypsenas. Taip pat pamaniau, jog gana įdomu, kaip mes patys save uždarome į narvus ant ratų tam, kad pamatytume gyvūnus, lakstančius laisvai. Šioks toks atvirkštinis zoologijos sodas? Vienaip ar kitaip, buvo labai ypatinga.

Ir štai – vakar, gruodžio 24-ąją, išaušo mano amerikietiškos Kūčios, kurias apibūdinau straipsnio pradžioje. Likusiam atostogų laikui yra dar daug planų… Į mokyklą sugrįžti teks sausio 4-ąją.

Ar Merry Christmas, ar Feliz Navidad, ar su Šventomis Kalėdomis, ši šventė suartina žmones, kad ir kokie skirtingi jie būtų. Linkėjimai iš už Atlanto!

 

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

PIRMIEJI NESTRUKTŪRIZUOTI ATGARSIAI

Savo įspūdžius rašyti pradedu klausydama lietuviškos muzikos. Dar sunku suvokti, kad jau prabėgo beveik metai po klasės valandėlės, kurioje išgirdau apie ASSIST mainų programą, pusė metų po lemtingo elektroninio laiško ir du mėnesiai čia, toli, už Atlanto vandenyno. Įvyko, sakyčiau, nemažai: stebėjau visišką saulės užtemimą ir išgyvenau du uraganus.

Su pirma ilgo skrydžio patirtimi užpildžiau geografijos žinių spragą apie laiko juostų skirtumus. Labai keista nesuprasti, kiek valandų išties praleidai ore, kai laikrodis rodo, kad praėjo vos aštuonios. Maršrutas iš Kauno vedė į Frankfurtą, iš Frankfurto – į Bostoną. Tiesiai iš oro uosto su pasimetusiais laike ir erdvėje moksleiviais iš visų pasaulio kampelių ir mes, lietuviai, buvome nugabenti į Pomfret mokyklą Konektikuto valstijoje. Ten praleidome keturias dienas. Buvo labai įdomu susipažinti su visais ASSIST atstovais realybėje, nes iki tol bendravome vien elektroniniais laiškais. O kur dar ir tarptautiniai mokiniai!

            Aš sėdžiu kažkur T raidėje 🙂

Nors visose paskaitose apie prisitaikymą Amerikos mokyklose bei pačioje šalyje pasisėmiau daug naudingų žinių, tenka pripažinti, jog smagiausia pirmųjų keturių dienų dalis kitame žemyne buvo išvyka į Bostoną. Tokiame dideliame mieste, bandant įžvelgti dangoraižių viršų, susisuka galva, o po kojomis, atskirti keliais metrais betono, ūžia požeminiai traukiniai. Amerikietiškas pasididžiavimas šalimi atsispindi visur kabančiose vėliavose (nesvarbu, ar tai smulkus gyvenamasis namas, ar pastatas-milžinas). Po miestą keliomis grupėmis vaikščiojome su gidais, persirengusiais istorinėmis asmenybėmis. Kadangi jau mėnesį mokausi Amerikos istoriją, visi išgirsti faktai apsipina naujomis spalvomis. Tikriausiai pats metas prabilti apie vietą, kurioje ir kaupiu žinias.

Kultūrų pristatymo vakare pasirodėme dainuodami „Mūsų dienos kaip šventė“

Ekskursija po Bostoną

Darlington School, įsikūrusi Romos mieste, Džordžijos valstijoje, yra visgi jaunesnė nei mūsiškė gimnazija – jai 112 metų. Trumpai tariant, dabar tiesiogine prasme gyvenu miestelyje-mokykloje. Pamokos vyksta keliuose skirtinguose pastatuose, kurių arčiausias nuo namo, kuriame gyvenu, nutolęs maždaug tiek, kiek Rygiškių Jono gimnazija nutolusi nuo kultūros centro. Tokiu pačiu atstumu stūkso ir mokyklos koplyčia. Į sporto centrą tenka paėjėti apie penkias minutes. Čia turim ir ežerą su maždaug dvidešimčia nedraugiškų ančių ir gulbių.

Prieš atvykdama labai jaudinausi, jog nesuprasiu savaitės dienų tvarkos, tačiau, kai įsisukau į ratelį kaip žiurkėnas, sekasi visai neblogai. Dienotvarkė gana griežta ir labai užimta. Labiausiai besiskirianti dalis, tikriausiai, yra pati pamokų sistema. Vienos pamokos trukmė – 70 minučių. Mokausi septynis skirtingus dalykus: anglų ir prancūzų kalbas, matematiką, chemiją, Amerikos istoriją, instrumentus pradedantiesiems (groju ukulėle) bei mergaičių chorą. Kiekviena pamoka turi savo numerį nuo 1 iki 8 (turiu vieną laisvą – šeštąją – pamoką). Vieną dieną vyksta nelyginio numerio pamokos, o kitą – lyginio; vieną savaitę turiu tris dienas su anglų kalba, istorija, instrumentais bei mergaičių choru, dvi dienas su matematika, chemija, prancūzų kalba ir laisva pamoka bei atvirkščiai. Įprastai klasėje reikia būti aštuntą ryto (kaip ir pas mus), tačiau trečiadieniais mokytis pradedame be penkiolikos devynios. Neatsiejama mokyklinės dienos dalis yra susirinkimai koplyčioje pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Kai nežinojau, ką tai reiškia, maniau, jog vyks bažnytinės apeigos. Iš tiesų, tik ketvirtadieniais perskaitoma malda (amerikiečiai netgi nesiklaupia, tiktai palenkia galvą), o pirmadieniais – tiesiog skaitomi mokinių pranešimai ar kalbos bei paskleidžiama informacija apie savaitės veiklas. Antradieniais ir penktadieniais vietoj šių susirinkimų su dar septyniais mokiniais susirenkame pas savo auklėtoją amerikietiškoms klasės valandėlėms. Kiekvieną dieną yra keturiasdešimt penkių minučių laikotarpis, office hours, kai galima eiti pasikonsultuoti pas mokytojus, jei iškyla kokių nors klausimų ar reikia pagalbos. Taip pat tarp rimtų dalykų įsiterpia ir penkiasdešimties minučių pamoka, iPeriod, kurią galėčiau apibūdinti kaip naujų veiklų išbandymą ar žinių patinkančioje srityje pagilinimą. Mokyklinis laikas baigiasi po trijų dvidešimt, o paskui manęs laukia irklavimas. Taip, prisijungiau į mokyklos sporto komandą! Irklavimas bus įtrauktas kaip mano rudeninė popamokinė veikla. Žiemą ir pavasarį teks pasirinkti ką nors kita. Po treniruočių turiu maždaug pusvalandį atsipūsti, tada einu vakarienės, o nuo 19:30 iki 21:30 – study hall, mokymosi laikas: kambario durys turi būti atidarytos ir namų darbai progresyviai mažėja. Taigi, įprastą dieną mokykloje galėčiau apibendrinti taip:

08:00-09:10 – pamoka

09:15-09-40 – klasės valandėlė/koplyčia

09:40-10:25 – konsultacijos pas mokytojus

10:25-11:35 – pamoka

11:40-12:10 – priešpiečiai

12:10-13:20 – pamoka

13:20-14:10 – iPeriod

14:10-15:20 – pamoka

15:45-17:00 – treniruotė

19:30-21:30 – study hall

            Ar pavyksta išlaikyti aukštus rezultatus? Geras klausimas. Amerikietiška sistema turi 100 balų vertinimą. Žemiausias vidurkis (tikiuosi, kol kas) – 87. Menai skaičiais nevertinami, tad aukščiausias balas, kurį turiu, yra A++, ir tai – instrumentų pamoka. Mokytoja labai skatina kūrybiškumą, tad stengiuosi leisti vaizduotei išsilieti. Su drauge parašėme dainą, ją atlikau mokyklos koplyčioje per susirinkimą. Galite paklausyti jos čia (maždaug 05:05 minutė).

Taip pat mūsų mokykla turi uniformą – marškinėlius trumpomis rankovėmis bei sijonus. Trumpas pastebėjimas: nepavyzdingi rygiškiečiai čia neišgyventų. Nors neretai pasitaiko ir laisvos aprangos dienos. Praeitą savaitę visi dėvėjo temines aprangas – Disnėjaus filmukai ir disko stiliaus drabužiai pakeitė uniformas.

Savaitgalis – kita kalba. Amerikietiško futbolo sezonas jau baigėsi, tačiau šiuos du mėnesius kas antrą penktadienį mokykla organizuodavo namų rungtynes. Smagiausia dalis – rėkti sergant už mokyklos komandą, net jei ir nesupranti, kas vyksta, ir žaidėjai sukritę į didelį žmonių kamuolį. Rungtynės pasibaigdavo apie dešimtą vakaro, o į bendrabučius grįžti privaloma vienuoliktą. Nuo šeštadienio valgykloje būna žymiai ramiau, nes visi mokiniai, negyvenantys bendrabutyje, akivaizdu, čia nevalgo (daugiau maisto!!!). Šeštadieniais kursuoja daug autobusų, pradedant antrą dienos, baigiant dešimtą vakaro. Dažniausiai vežama į Romą: apsipirkti parduotuvėse Walmart ir Riverbend, pavalgyti greito maisto restoranuose, išgerti Starbucks, apsilankyti kino teatre. Kartais pavyksta nuvažiuoti ir į Džordžijos sostinę – Atlantą. Iš pradžių šios ekskursijos labai viliodavo, bet pastaruosius savaitgalius, kai namų ilgesys užsiropščia ant kupros ir įsikabina į plaukus, norisi tiktai miego ir ramybės (nors stengiuosi atsispirti būti viena ilgą laiką – tai tik pagilina liūdesį). Neretai su draugėmis užsisakome picų (šis gurmaniškas patiekalas bus vienas labiausiai pasiilgtų dalykų, kai grįšiu namo; lietuviai turi dar neblogai pasistūmėti picų industrijoje) ir tiesiog kalbamės, taip atsipūsdamos nuo streso – čia jis toks pat kaip ir namie.

Kelis savaitgalius praleidau su šeima, kurios namuose gyvensiu per ilgesnes atostogas. Vieną kartą jau gaminome tinginį, tad lietuviška kultūra dalinuosi aktyviai. Įdomu pamatyti amerikietiškos šeimos gyvenimą ir būti jo dalimi.

Uragano Irmos dienoms atslinkus, mokykla buvo uždaryta kelias dienas, nors mūsų mieste jis ir nebuvo toks siautulingas. Vieną dieną baisiai atšalo, pradėjo lyti ir vėjas vos nenupūtė žingsniuojant pusryčių, bet viskas tuo ir baigėsi. O prieš tai siautęs uraganas atpūtė tik lengvą lietutį (tikiuosi, taip kalbėdama neprišaukiu dar baisesnės gamtos stichijos). Vienas dalykas, kuris mane labai erzina, yra pietiečių meilė oro kondicionieriams. Lauke šiuos du mėnesius buvo karšta, apie trisdešimt laipsnių Celsijaus, o visuose pastatuose – lyg šaldytuve. Šią savaitę prasidėjo vėsesni orai, jau ir lapai dažosi margesnėmis spalvomis (deja, bet medžiai neprilygsta Lietuvai).

Viena iš žymiausių rudenio švenčių čia – Homecoming (sugrįžimas namo). Į mokyklą savaitgaliui suplūdo mokiniai, Darlington baigę dar 1962-aisiais. Šios progos kulminacija – diskoteka šeštadienio vakarą. Buvo smagu praleisti laiką šokant pagal dainas, kurių net nežinojau, o kokia Homecoming tradicija, taip ir neišsiaiškinau.

Štai tokie pirmieji mano įspūdžiai iš už Atlanto. Tikiuosi, skaityti nenusibodo. Ei, dešimtoke, gal kitais metais ir tu norėtum rašyti straipsnius į šią rubriką? Sek šiuos žingsnius:

  1. Apsilankyk ASSIST tinklalapyje;
  2. Atidžiai perskaityk reikalavimus;
  3. Išsigąsk;
  4. NEPASIDUOK ir su šiurpu skaityk visus angliškai parašytus dokumentus;
  5. Išsiųsk savo anketą;
  6. Kaip tikras lietuvis pražingsniuok visus etapus ir pasitik savo amerikietiškus metus! (Jei kils klausimų, parašyk man!)
Iš už Atlanto

Iš už Atlanto

Galbūt daugelis žinote, jog šiais mokslo metais viena mūsų gimnazijos mokinė, Ieva Taraskevičiūtė, mokinsis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visiems įdomu kaip Ievai sekasi Amerikoje, įdomu pamatyti, koks jos gyvenimas ten, už Atlanto. Taigi, norėdami patenkinti jūsų smalsumą, mes sukūrėme šią skiltį, kurioje Ieva mus supažindins su savo gyvenimu.