Pagal
Kategorija: Laisva

ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

ATGIMIMAS, arba JAU UŽUODŽIU LIETUVIŠKĄ VASARĄ

Šiandien sukanka lygiai devyni mėnesiai po akimirkos, kai pakilau nuo Lietuvos žemės, skrisdama link tuometinės nežinios. Per devynis mėnesius išsivysto gyvybė; lygiai taip ir manyje gimė pasikeitimai, kilę iš praturtinančių patirčių per visą šį laiką. Taip pat šiandien lieka devynios dienos iki amerikietiškų mokslo metų pabaigos, todėl noriu pasidalinti, ką išmokau, atradau, supratau bei ką nuveikiau po paskutiniojo savo straipsnio per Kalėdas!

Vidinių pasikeitimų srityje jaučiu, kad tapau atviresnė, savarankiškesnė, kantresnė ir supratingesnė. Buvimas toli nuo namų prispaudė pripažinti savo emocijas, jų neužspausti, verkti, kai norėjosi verkti. Sunkiausia šio namų ilgesio proceso dalis buvo paprašyti emocinės paramos. Pradinės mintys, sukęsi galvoje: kaip čia atrodysi, jei sriūbaujanti skųsiesi, kad pasiilgai namų. Tačiau viskas pasviro kitaip, ir pirminiai nusistatymai pavirto į šitai: pabūti silpnam suteikia stiprybės, pasidalinimas liūdesiu stato pasitikėjimą kitu žmogumi, o jei verki – kaip lietuviai pasakytų, reikės mažiau eiti į tualetą. Sutikau daug mokinių, kurie kopė per tą patį namų nostalgijos kalną, ir tai leido  man suprasti, kad sunkiose situacijose žmonės niekada nebūna vieni, tik labai gerai moka užmaskuoti savo emocijas. Bendrabutyje tai puikiai jaučiasi – viename name gyvena žmonių iš Kinijos, Tailando, Suomijos, Venesuelos… Tokia įvairovė suteikia tvirtus pamatus tarpusavio supratimui. Šalia to, ir išsivysčiusiai didesnei kantrybei. Skalbinių kambaryje, kur stovi skalbimo mašinos ir džiovyklės, savaitgalį būna sunku įkelti koją, o jeigu tavieji skalbiniai būna neišimti prabėgus minutei po proceso sustojimo, žiūrėk, jau ir surandi juos ant kažkieno kito drabužių kalno. Kartais naktimis užsitęsiantys pokalbiai bendrajame kambaryje, kurie puikiai girdisi ir su uždarytomis durimis, išmokė atitverti smegenis nuo išsiblaškymo. Atėjus savaitei, kai aš ir kambariokė esam atsakingos už tvarką virtuvėje, tenka gramdyti dribsnių likučius, dubenėlyje priskretusius prieš dvi dienas. Bet visos šios patirtys padarė visą gyvenimą čia daug įvairesnį, labiau pilną nuotykių bei paskatino sekti ir save – ar aš nepalieku neišplaudo puodelio, ar skalbiniai, išdžiūvę prieš dvi valandas, jau parsinešti, ar ir aš vėlai naktį kalbėdama su šeima niekam netrukdau. Visos situacijos turi dvi puses, taip, kaip ir mūsų veiksmai ne visada būna teisingi kitų atžvilgiu.

Taip pat per šį laikotarpį supratau, kokia brangi yra Lietuva. Amerikietiška kultūra yra labai įdomi, tačiau ji atskleidė, kokie mes, lietuviai, visgi esame neeiliniai. Akių kontakto vengimas Lietuvos gatvėse kertasi su plačiomis amerikiečių šypsenomis (nors aš su savąja įsipaišiau neblogai). Faktas, jog mūsų yra mažiau, nei trys milijonai, o turime savo kalbą, kultūrą, tradicijas, yra daug ypatingesnis, negu susimąstome. Apskritai, apie tai net ir negalvojame. Tarp kitko, praeitais metais Darlingtono mokyklos choras atliko lietuvišką dainą “Tykus tykus”! Giedodami himną atsidūstame vartydami akis, kad reikia atsistoti, padainuojame ir vėl patogiai įsitaisome kėdėse. O faktas, kad Tautiškos giesmės tekstas gyvuoja jau šimtą ir dvidešimt metų, kad išsilaisvinus iš Rusijos priespaudos tai buvo didžiausias lietuvių pasididžiavimas, lieka kažkur užmaršty. Aš taip elgiausi prieš išvažiuodama. Maniau, kad Lietuva – maža. Kad apie mūsų kovą dėl laisvės klausytis nebeįdomu. Kad kitose šalyse slypi stebuklai. Anaiptol! Namai yra viena didžiausių dovanų gyvenime. Ne, neturiu omenyje, kad pažinti kitas kultūras ir pabūti kitoje aplinkoje yra blogai ir nevertinga, nes tokia patirtis yra visapusiškai praturtinantis dalykas. Svarbiausia idėja yra ta, jog patyrus ir pamačius kitokį gyvenimą, galima atrasti kitą požiūrį į savo kasdienybę. Būdami Lietuvoje sugebame matyti daugiausiai vietines politikos pjautynes, liūdnas emigracijos statistikas, o valstybines šventes vertiname dėl to, nes gauname laisvadienį įtampoje nuo mokyklos bei darbų.  Plataus pasaulio pamatymas pavertė mane pasaulietiška Lietuvos piliete, kuri vertina gimtąją kalbą, Tėvynę ir tradicijas, kurios yra tikrai išskirtinės, įdomios ir skatinančios norą pažinti apie mus – tokią mažą, bet galingą tautą.

Šie metai paskatino mane atrasti nauja savyje ir aplink. Esu be galo dėkinga dosniems rėmėjams, kurie su noru ir viltimi investuoja į jauno žmogaus patirtį ir dovanoja galimybę. Už tai atsidėkoti tikiuosi savu indėliu grąžindama į Lietuvos ateitį, į jos vardo garsinimą bei į didelį šių metų prisiminimų branginimą. O dabar parašysiu, kiek nuotykių vyko po Kalėdų!

Gruodis

Po Kalėdų su amerikiečių šeimyna, gruodžio 27-ją, sėdau į traukinį, kuris judėjo link Niujorko – kelionė truko aštuoniolika valandų, pravažiavome, rodos, aštuonias valstijas, o nuo Džordžijos šilumos už lango Pensilvanijoje pasimatė sniegas. Atvykimo vietoje susitikau su teta, pas kurią susirinkome visi – mane aplankė sesė ir jos vyras! Planai ilgai pasivaikščioti Centriniame Parke nuėjo šuniui ant uodegos, kai šaltukas ir vėjas prie -17 laipsnių šalčio gnaibė kojas ir žandus. Tačiau aplankėme Rugsėjo 11-osios muziejų, kuris paliko didelį įspūdį ir suteikė naujos perspektyvos apie tos dienos įvykius. Naujus metus sutikome ten, tačiau iš mūsų buvimo vietos fejerverkus dengė dangoraižiai – štai tau ir Niujorkas!

  Čiuožykla, kurią rodo per„Vienas namuose“ 🙂

Sausis

Sugrįžus į mokyklą po atostogų, Džordžiją ir vėl užklupo šaltis ir pietiečius bauginantis sniegas. Turėjome dar vieną savaitę papildomų atostogų. Sausio dvyliktąją prasidėjo vienas svarbiausių renginių metuose, trunkantis visą savaitgalį, pavadinimu RUMPUS. Jo metu visi šeši namai (merginų – Regester, Cooper ir Thornwood, vaikinų – Neville, Summerbell ir Moser) tarpusavyje varžosi įvairiose rungtyse, tokiose, kaip “Baimės faktorius”, kur lygiai taip, kaip ir per televizijos šou tenka valgyti tikrai bauginančius maisto derinius, kvadrato rungtynės, estafetės, kuriose griežtai matuojamas laikas. Kiekvienas namas turi savo tematiką savaitgaliui, tad maniškis, Thornwood, buvo apkarstytas oro linijų atributika, o mes rengėmės panašiai, kaip stiuardesės. Viso renginio kulminacija – šokių vakaras šeštadienį, kur kiekvienas namas pristato du paruoštus pasirodymus, pradėtus repetuoti dar gruodį. Penktadienį viskas klojosi gerai, tačiau šeštadienio rytą renginį teko nutraukti, nes buvo paskelbta gripo epidemija… Bendrabutyje pasklidęs virusas tampa visuotine nuosavybe, todėl pusė mokinių privalėjo likti savo kambariuose, o sveikiausieji išlikėliai galėjo pailsėti nuo mokyklos, mat ir vėl teko nelankyti pamokų dar tris dienas. Renginys buvo atidėtas vasariui.

Vienas iš „skaniųjų“ Baimės Faktoriaus užkandžių 🙂

Vasaris

Vasario antrąją mokykloje vyko tarptautinė mugė. Mokiniai iš įvairiausių šalių gamino patiekalus, darė plakatus, taip pristatydami savo šalį. Tarp jų ir aš atstovavau Lietuvą.

Vasario trečiąją, visiems pasveikus nuo kamavusio gripo, vyko antroji RUMPUS dalis. Mūsų namo merginos vienoje rungčių finišavo pirmos, o šokių kategorijoje užėmėme antrą vietą!

Vasario 16-ąją paminėjau su Adamsų Šeimynėlės premjera. Miuziklą rodėme visą savaitgalį, o prieš tai savaitės dienomis iškart po pamokų vykdavome repetuoti į Romos miesto kultūros centrą, kur kiekvienąkart tekdavo teptis baltus dažus ir apsirengti pilnus kostiumus. Dabar visas miuziklas prisiminimuose šmėkščioja lyg sapnas, sunku patikėti, jog buvome ant scenos, o užkulisiuose atrodėme kaip tikri vaiduokliai.

Kovas

Kovo trečiąją vyko šokiai, vadinami Sadie Hawkins, kurių pagrindinė idėja ta, jog merginos kviečia vaikinus. Pakviečiau savo klasioką, kuris su manimi visai nešoko 🙂 Na, buvo vis tiek smagu.

Kovo dvidešimt ketvirtąją prasidėjo Velykų atostogos. Amerikiečių velykinė tradicija yra tokia, jog pas visus apsilanko Velykų Zuikis, atneša krepšelį dovanų ir lauke išslapsto kiaušinių, kuriuos vaikai turi surasti. Buvo labai įdomu, pamaniau, jog tai primena antras Kalėdas. Žinoma, apsilankėme ir bažnyčioje, tad tikroji šventės esmė buvo tik pagardinta kitokiomis tradicijomis.

Su šeima leidomės į žygį kalnuose, kurie yra visai čia pat, Romoje. Kvapą gniaužiantys vaizdai čia gyvenantiems tapę jau kasdienybe, tačiau aš, pasiekusi kalno viršūnę, tikriausiai dvidešimt minučių sėdėjau ant žolės, bandydama suvokti, ką matau prieš save.

Balandis

Balandžio pradžioje vėl teko galimybė pabuvoti Niujorke – dabar jau keliaujant lėktuvu! Mokiniams, įsitraukusiems į meninę veiklą, buvo galima sudalyvauti konkurse dėl galimybės keliauti į Niujorką, ten pamatyti buvusio Darlingtono mokinio, garsaus kompozitoriaus Bruce Levingston koncertą bei su juo susitikti. Paraišką užpildžiau ir aš. Buvo išrinktos trys mokinės – mano draugės Olivia, Stacy ir aš! Balandžio devintąją kaip reikiant pasivaikščiojome Centriniame Parke, aplankėme Times aikštę, o vakare traukėme į koncertą istorinėje Carnegie halėje. Kompozitoriaus talentas – neapibūdinamas. Koncerto tematika sukosi apie namus bei problemas, su kuriomis žmonės susiduria, kovodami už laisvę ar savo teises. Pasisekė išgirsti tris Šopeno kūrinius, kurie pradžiugino savo artimumu. Po koncerto jaučiausi labai įkvėpta bei pakylėta, o sutikus Bruce Levingston gyvai, nėjo patikėti, jog viename žmoguje gali slypėti toks meistriškumas, meilė muzikai bei pažįstamas artumo jausmas. Kitą rytą susitikome su gidu, kuris mums papasakojo nemažai Niujorko istorijos plaukiant keltu aplink Laisvės statulą, einant Volstryto (Wallstreet) gatvėmis bei stebint 9/11 monumentą.

   

Balandžio dvyliktąją teko sakyti kalbą mūsų koplyčioje per susirinkimą. Jei nekalbate angliškai, pabandykite antrąjį vaizdo įrašą prasukti iki 2:00 minutės, ten rasite dainą!

 

Balandžio 28-ąją vyko patys iškilmingiausi, laukiamiausi ir amerikietiškiausi metų šokiai vienuoliktokams ir dvyliktokams – Prom, kuriuos galėčiau prilyginti lietuviškoms išleistuvėms.

Gegužė

Gegužės pradžioje susitikau su vietine Romos lietuve Audrone, su kuria susipažinome tada, kai ji apsilankė mūsų mokyklos miuzikle. Keliavome į šiaurinę Džordžijos dalį pasigėrėti gražiais kalnais, taip pat apsilankėme Rock City – parke, kuris yra didelis uolų darinys (žinoma, pakoreguotas žmogaus rankos). Pasiekus apžvalgos aikštelę buvo galima pamatyti net septynias skirtingas valstijas – Virdžiniją, Kentukį, Šiaurės ir Pietų Karolinas, Tenesį, Džordžiją ir Alabamą. Vaizdai buvo tikrai įspūdingi. Dalį dienos praleidome Čatanugoje, Tenesyje, o grįžtant namo aplankėme pravažiuojamą parką miške, kuriame įamžinti Pilietinio karo mūšio ginklai bei aukos.

    

Praeitą savaitgalį Audronė mane nusivežė į išeivijos lietuvių vaikų mokyklėlę „Saulė“, kuri yra Marietos miestelyje netoli Atlantos. Ten besimokantys vaikučiai skatinami bendrauti lietuviškai, mokosi mūsų alfabeto dainuodami, mokindamiesi eiles. Pajutau didelį pasididžiavimą tautiečiams, kurie, nors ir toli nuo namų, puoselėja lietuviškumą savo šeimose.

            

Štai tiek iš manęs paskutinįkart prieš grįžtant. Lietuvoje būsiu mažiau nei už dviejų savaičių!

Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Interviu su buvusiais gimnazistais Martyna, Arnu, Viktorija!

Gimnazija nėra antrieji namai tik todėl, kad čia praleidžiame daugybę laiko. Tai tarsi namai, nes čia „gyvena“ neabejingi žmonės, kurie užmezga glaudžius tarpusavio ryšius,  primenačius šiltus santykius šeimoje. Taip, kaip gera susitikti seniai matytus giminaičius, taip pat malonu kalbėtis ir su gimnaziją atvykusiais aplankyti buvusiais mokiniais. O kiek daug jie gali papasakoti! Šį kartą mūsų šeimą sugrįžo aplankyti trys gimnazistai: Martyna Tekoriūtė, Viktorija Striaušaitė ir Arnas Raulinaitis. Kadangi girdėjome, kad šie jauni žmonės savanoriaudami aplankė tolimus kraštus, susidomėję klausinėjome ir nekantriai laukėme atsakymų.

  1. Prisistatykite trimis sakiniais.

Arnas: Pirmas klausimas, o iš karto toks sunkus! Galbūt save pristatyčiau pirmiausia kaip buvusį Rygiškių Jono gimnazijos mokinį, įsimylėjusį savo gimtąjį kraštą. Šiuo metu mokausi gyventi, atrasti ir suprasti save, rašydamas tekstus, dirbdamas su komunikacija ir maisto gamyba.

Martyna: Esu Martyna, šokio pedagogikos studijas baigianti studentė. Save laikau pasauliui, menui, meilei ir kūrybai atviru žmogumi. Esu žodžio galios  ,,tikėtoja“, impulsyvių sprendimų nemokanti išvengti savikritiška asmenybė.

  1. Apibūdinkite save trimis žodžiais.

Arnas: Ieškojimai, atradimai, pažinimai.

Martyna: Įsimylėjusi, kantri, svajotoja.

  1. Lietuviška patarlė moko: ,,Pasakyk, kokias knygas skaitai, pasakysiu, kas esi.”
    Kokias knygas mėgstate skaityti Jūs? Kuri knyga yra mėgstamiausia?

Arnas: Man knygų skaitymas – kaip oras, visiškai nepastovus. Vienais gyvenimo momentais, rodos, gali suvalgyti tai, kas tiesiog po ranka, nepriklausomai, kokia knyga, koks autorius ar žanras, o kitais tiesiog sunku paimti knygą į rankas, nors tu ką. Jei reikėtų išskirti mėgstamiausias knygas, skirstymas galbūt būtų toks: viena labiausiai įstrigusių knygų iš mokyklos laikų – Kafkos ,,Metamorfozė”, saviugdai – Senekos ,,Laiškai Liucilijui”, o iš populiariosios knygų kultūros – ,,Dievas Visada Keliauja Incognito”.

Martyna: Jau nuo mokyklos laikų literatūra mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Dabar būtų sunku pasakyti, kuri knyga ,,verčiausia“ vadintis mano favorite. Tačiau, kai pagalvoju, tikriausiai save galėčiau vadinti, literatūros klasikos mylėtoja.  E.M Remarque  ,,Juodasis obeliskas“, H. Lee ,,Nežudyk Strazdo Giesmininko“, P. Coehlo ,, Alchemikas“ bei F. Scott Fitzgerald ,,Didysis Getsbis“, nesikuklinsiu pasakyti, buvo literatūros šedevrai, paskutinius metus radę vietą mano vakarinių apmąstymų kelyje. Na, o naujuosius, 2018 metus pradedu rankose turėdama Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. ,,Bėgančios su vilkais“.

Viktorija: Apibrėžti kokias, negalėčiau pasakyti, man patinka Čechovas, mėgstu skaityti įvairias biografines knygas, pjeses, poeziją.  Vienareikšmiškai, mano gyvenimo knyga Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, mėgstu ir kitas šio autoriaus knygas, bet ši ypatinga.

  1. Yra sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ką apie savo ateitį galvojote būdami mokykloje? Kaip įsivaizdavote save po 5-10 metų?

Arnas: Į šį klausimą atsakysiu viena istorija, kuri įrodo, kad gyvenimas visiškai nepastovus, jo nereikia planuoti, nes viskas gali pasikeisti per naktį. Iki dešimtos klasės net neabejojau, kad studijuosiu gamtos apsaugą, nes gamta visada traukė, jai jaučiausi labai artimas. Pasirinkau medicinos profilį: chemiją B lygiu, biologiją A lygiu (sekėsi labai puikiai), lietuvių kalbą A lygiu, istoriją B lygiu ir t.t., tačiau trečioje klasėje, besibaigiant pirmam pusmečiui, ryte atsikėlęs pagalvojau: „ Noriu mokytis komunikacijos subtilybių, bendrauti su žmonėmis, susipažinti su reklamos pasauliu iš arčiau“. Tą pačią dieną nuėjau pas mokyklos administraciją, atsisakiau chemijos, perėjau į B lygį biologijos, pasirinkau ekonomiką, pakeičiau klasę ir pasirinkau istorijos A lygį. Norėdamas pereiti iš B lygio į A, turėjau atsiskaityti už viso pusmečio kursą, perskaitęs visą vadovėlį per naktį, gavau daugiausiai iš visos klasės. Dabar pamąstau, kad tai galbūt buvo įrodymas nebijoti keisti ir keistis, jei jauti, kad turi būti kitaip, tiesiog jauti.

Martyna: Vienas žodis- MEDICINA. Tikrai, kiek save prisimenu mokyklos laikais, tvirtai žinojau, jog mano ateities kelias bus susijęs su sveikatos mokslais bei baltu chalatu. Na, o šiemet baigiu šokio meno bei pedagogikos studijas, taigi minėtas posakis, tarsi mano gyvenimo kredo.

Viktorija: Šito posakio visada labai bijau, tiksliau ne kiek jo, o kiek jo išsipildymo. Mokykloje mano galvoje buvo didelis minčių, svajonių ir vizijų kratinys, laikui bėgant viskas išsigrynino, bet vis dar lieku prie savo nuomonės, jog reikia į viską žiūrėti paprasčiau, juk visi geri ir blogi dalykai anksčiau ar vėliau praeina. Niekada nepiešiau savo ateities paveikslo, kaip būtent atrodysiu, ką veiksiu, man vienintelis svarbus dalykas buvo ir yra daryti tai, kas man patinka.

  1. Sklando nuomonė, kad mokykla neparuošia žmogaus ,,tikram” gyvenimui. Ką apie tai manote?

Arnas: Pati mokykla, kaip institucija, tikram gyvenimui neparuošia, su tuo sutinku, nes į pamokas viso gyvenimo paslapčių nesudėsi, nors ir labai norėtum. Tačiau gyvenimui paruošia mokytojai, atiduodami savo širdį, sužadindami žingeidumą, smalsumą ir norą kuo daugiau pažinti, būti savarankiškesniam. Tik tai gali padėti pamatą tikro pasaulio pažinimui.

Martyna: Kaip jau užsiminiau kalbėdama apie savo studijas, mokykla, švietimas, pedagogika pastaruosius ketverius metus mano kalboje pakankamai dažnai sutinkami apibrėžimai. Todėl iš būsimos profesinės pusės tikrai drąsiai sakau, kad jeigu mokykla neruošia žmonių ateinančiam gyvenimui, tai tikriausiai iš to lieka tik pastatas be jokio kilnesnio tikslo. Aš kartais pagalvoju apie savo draugų ratą ar pažįstamus gimnazistus Arną, Viktoriją, Brigitą, Aistę, Henriką, Andrių ir dar daug kitų… Visi mes degam noru kurti, dirbti, keliauti, siekti vis laipteliu aukščiau. Visgi mūsų asmenybės formavosi būtent mokyklos koridorių  sambrūzdžiuose, popamokinėse veiklose, renginiuose, taigi, teigti, jog mokykla neturi jokios reikšmės ateities gyvenimui, mano manymu, visiška nesąmonė.

Viktorija: Tokia nuomonė jau seniai turėjo nustoti sklandyti 😀 Kaip  gali neparuošti, kai tu bendrauji su išsilavinusiais pedagogais, esi aplinkoje tarp begalės skirtingų žmonių ir, aišku, žinių. Priklauso viskas nuo tavęs, kiek pasiimsi, tiek ir turėsi.

  1. Filosofas Leonidas Donskis yra pasakęs: „Manau, kad savanorystė – tai šansas tapti išmintingam.“ Kaip jūs apibūdintumėte savanorystę?

Arnas: Savanorystę apibūdinčiau labai trumpai, nors ji yra šimtus kartų aprašyta ir esti tikriausiai šimtai sąvokų ir apibrėžimų: duoti nelaukiant.

Martyna: Aš manau, jog savanorystę dažnai galima apibūdinti kaip savęs ieškojimą, o dažnu atveju ir atradimą.

Viktorija: Man savanorystė visada buvo tokia abipusė nauda. Ne tik kitiems, bet ir tau.

  1. Kas Jus paskatino savanoriauti?

Arnas: Noras išnaudoti laiką tikslingai, jį skiriant ne tik savo asmeniniams poreikiams, bet ir kitiems. Nes juk tik laikas pats brangiausias, todėl turtu reikia dalintis ir su kitais, tiesa?

Martyna: Mano mintyse savanorystės idėja gyveno labai seniai. Tas vidinis motyvas- padėti, patirti, aplankyti, susipažinti labiausiai versdavo tikėti savanorystės galia. O laikui bėgant, atradus bendraminčius nebeliko abejonių, jog keliaudami norime ne tik pamatyti egzotiškus kraštus, bet ir pasinaudoti savanorystės galimybe.

Viktorija: Na, mūsų savanorystė buvo kiek kitokia, nes gyvenome pas vietinius už nupirktą maistą, todėl nežinau, ar galėčiau tai pavadinti savanoryste.

  1. Sakoma, kad kalbų mokėjimas – raktas į pasaulį. Kiek užsienio kalbų mokate? Ar tokie sugebėjimai ,,atrakina vartus” į užsienio šalių kultūrą?

Arnas: Neslėpsiu, gimtąją lietuvių kalbą išmanau gana gerai, nes man ji įdomi savo sudėtingumu ir iššūkiais. Antra kalba – anglų, kuria susikalbu, jei reikia, tačiau gebėjimai nėra tie, kuriuos turėjau įgyti besimokydamas pasaulyje. Kalbos neatrakina vartų į kitų kultūras, bet tik padeda tai padaryti. Svarbiausia – noras pažinti, kas mano atveju ir paskatino apkeliauti nemažai pasaulio valstybių, gerai išmanant tik gimtąją lietuvių kalbą.

Martyna: Pati pakankamai pasitikiu savo anglų kalbos žiniomis, turiu vokiečių kalbos pagrindus bei šiek tiek suprantu  rusiškai. Kalbų mokėjimas, iš tiesų, yra didelis pagrindas keliaujant, o ypač norint pažinti atitinkamos šalies kultūrą, istoriją papročius iš pirmųjų lūpų. Tačiau,taip pat nereiktų pamiršti, jog nebūtinai geras kalbos mokėjimas gali atrakinti visas duris. Kartais žmogus, turėdamas tik elementarius kalbos  pagrindus, svečioje šalyje savo vidiniu kultūros suvokimu komunikuos taip pat puikiai, kaip ir kalbą išmanantis. Tikriausiai nereikėtų sumenkinti ir  neverbalinės kalbos galios. Tarkim, mano mylimas šokis visame pasaulyje gali būti suprantamas nepriklausomai nuo kultūros, religijos, politinių pažiūrų ir, žinoma, amžiaus.

Viktorija: O taip, kol kas dvi kalbas. Ateityje planuoju išmokti daugiau, žinoma. Mokėti užsienio kalbas yra labai svarbu, jeigu tu kelionėse nori išmokti ir suprasti daugiau.

  1. Žinome, kad savanoriaudami keliaujate po įvairias šalis. Kas jums palieka didesnį įspūdį – ar egzotinių kraštų gamta, ar ten sutikti kitos kultūros žmonės? Ar labiau džiugina keliauti po įspūdingo grožio vietoves, ar prisidėti prie visuomenės gyvenimo gerinimo?

Arnas: Savanoriaujant teko aplankyti Argentiną, Malaiziją, Filipinus ir Tailandą. Galiu pasakyti, kad visos patirtys labai skirtingos ir tai, ką pasiimsi sau, priklausys tik nuo to, ką ir kiek galėsi duoti kitiems. Savanoriaujant Argentinoje, lietuvių bendruomenėje „Nemunas“, didesnį įspūdį paliko patys žmonės, jų kitoniškas suvokimas apie pasaulį, jų kultūra, tradicijos, netgi tokios paprastos kaip vakarienės valgymas. Aišku, buvo nemažai kurioziškų, linksmų ir labai sunkių situacijų vien tik dėl kultūrų skirtumo, nors bendruomenės narių šaknys siekia Lietuvą. Savanoriaujant Azijoje, buvo kultūros ir gamtos mišinys, nors nuo savanoriavimo pabaigos praėjau jau keturi mėnesiai, vis dar sunku sudėlioti visas mintis į tvarkingus stalčiukus, tačiau tai, ką teko patirti, kalbant tiek apie draugystės iššūkius (keliavome trise, kartu su pačiais pačiausiais draugais nuo mokyklos suolo), tiek apie situacijas, kuomet nežinai, kur praleisi ateinančią naktį. Viena sunkiausių akimirkų, kuomet savanoriaujant Filipinuose, vienkiemyje, netoli vietinio kaimelio, teko gyventi be elektros, be dušo, be interneto namelyje, pastatytame tik iš bambukų. Nei durų, nei langų. Šį nemenką iššūkį, kuomet esi atsiribojęs nuo technologijų ir stoji akistaton su savimi, vainikavo daiktų vagystė. Dingo tiek maisto produktai, tiek pinigai, tiek suvenyrai. Teko per dešimt minučių vidurnaktį susikrauti visus daiktus ir tiesiog išeiti be išankstinio plano ieškoti pagalbos, nakvynės. Bet juk kai esi ne vienas, tai tik praturtina prisiminimais ir išbandymais asmenybę. Žinoma, keliaujant teko matyti ir žadą atimančių gamtos stebuklų, ir alinančio skurdo, tačiau labiausiai džiugina matyti žmonių akyse džiaugsmą, kai jiems suteiki bent minimaliausią pagalbą. Galvos linktelėjimas vietoj ačiū reiškia iš ties daug.

Martyna: Šią vasarą teko keliauti po Malaiziją, Filipinus bei Tailandą. Malaizijoje ir Filipinuose pirmąjį kartą susipažinau ir su savanorystės džiaugsmais. Tvirtai galiu pasakyti, jog tiek egzotiškų kraštų grožis, tiek sutikti žmonės lygiavertiškai darė didelį įspūdį vasaros nuotykio metu. Galbūt dėl to, jog pačios savanorystės pasirinkimo vietos puikavosi nuostabaus gamtos grožio apsupty, jausti tikrąjį prisidėjimą prie atitinkamos visuomenės gyvenimo gerinimo, regis, neteko. Bet apskritai gamta, žmonės, kultūra, draugai, savanorystė  kartu  sudarė nepakartojamo nuotykio visumą.

Viktorija: Turbūt čia jau galioja visi komponentai, gyvenimas tarp vietinių – geriausias pažinimas, bet gamta visada žavi ir užburia.

  1. Ar manote, jog tai, ką jūs darote, gali pakeisti pasaulį? 

Arnas: Mes visi iki vieno, mažiau ar daugiau, keičiame pasaulį kiekvieną dieną.

Martyna: Manau ir tikiu, jog visi poelgiai ir sprendimai, kuriuos priimame kas dieną, keičia pasaulį ir tik nuo mūsų pačių priklauso, į kurią pusę.

Viktorija: Manau, apskritai kiekvieno žmogaus buvimas jau  vienaip ar kitaip keičia pasaulį. Dabar esame mes, po mūsų bus kiti, todėl tas pasaulio pakeitimas natūralus reiškinys, priklausantis jau vien nuo mūsų atsiradimo jame.

  1. Linkėjimai rygiškiečiams.

Arnas: Džiaukitės savo metais, nebijokite bandyti, klysti ir skirkite kuo daugiau laiko pasaulio pažinimui, savęs supratimui, saviugdai ir stenkitės kuo daugiau išeiti iš komforto zonos. Tvirti pamatai – tvirtos sienos, o tada nebus baisūs nei universitetai, nei nežinojimas, kas tavęs laukia ateityje. Viskas sava vaga palengva.

Martyna: Kai keliavau po Aziją, mano galvoje, nuolat sukosi trys žodžiai, netrukus tapę tarsi mano gyvenimo  dogmų dalimi. Tai ir šauniesiems rygiškiečiams šiandien norėčiau palinkėti tvirtai tikėti savimi, savo svajonėmis, nebijoti rizikuoti ir užsikimšti ausis, jei kas nors sako, kad nepavyks. Juk svarbiausia yra – Gyventi, Svajoti ir Nebijoti, o visa kita tik detalės, nuotykių kupiname ir jūsų laukiančiame pasaulyje.

Nuoširdžiai dėkojame savanoriams už atsakymus!

Straipsnį parengė: Viltenė Čibirkaitė ir Leta Aleknavičiūtė.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejus!

Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejus!

Vakar, vasario 15-ąją, mūsų gimnazijoje visa mokyklos bendruomenė ir svečiai turėjo unikalią galimybę sudalyvauti konferencijoje, kuri buvo skirta šešiems Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, baigusiems Marijampolės gimnaziją.  Konferencijos dalyviai buvo parengę įdomius pristatymus apie iškiliausius mūsų gimnazijos mokinius, Nepriklausomybės akto signatarus, be kurių darbo ir pastangų tikriausiai negalėtume įsivaizduoti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, kurios atkūrimo 100 metų jubiliejų ir švenčiame šiandien. Tai – J. Basanavičius, J. Staugaitis, P. Dovydaitis, J. Vailokaitis, S. Banaitis, P. Klimas. Konferencijos metu buvo iškilmingas atminimo lentos, skirtos gimnaziją baigusiems signatarams, ir žymiausiems Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniams – J. Basanavičiui, J. Jablonskiui, V. Kudirkai – skirtų bareljefų atidengimas. Renginio pradžią žymėjo giedamas himnas, mišraus gimnazijos choro (vadovė A. Stočkuvienė) atliekama daina “Baltas paukštis”. 

AŠTUNTASIS GIMTADIENIS

AŠTUNTASIS GIMTADIENIS

Lapkričio 15 dieną rjg.lt atšventė aštuntąjį gimtadienį!

Per aštuonis metus rjg.lt paskelbė  759 įrašus, įkėlė 1 586 nuotraukas.

Aštuoni įdomūs faktai apie šį skaičių:

  • aštuntos vestuvių metinės vadinamos bronzinėmis;
  • senovės Romoje aštuonias dienas išgyvenusiam naujagimiui skirdavo daugiau dėmesio ir atlikdavo ritualą su druska, siekdami apsaugoti jį nuo piktųjų dvasių;
  • paprastai, aštuonerių metų vaikas eina į antrą klasę;
  • pagal Bibliją Nojaus arka išsigelbėjo aštuoni žmonės (Nojus, jo žmona ir trys sūnūs su žmonomis);
  • paguldytas aštuonetas reiškia begalybę;
  • aštuonetas simbolizuoja harmoniją, gebėjimą priimti sprendimus;
  • vasaros olimpinių žaidynių atidarymas Kinijoje vyko 2008 – 08 – 08, 20:08:08.

 

Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Įkvepiantis interviu norintiems keliauti 😄✈🚌🌏

Neringa Zakarauskaitė – buvusi mūsų gimnazijos mokinė. Nors mokykloje nebuvo gan aktyvi, tačiau dabartinis jos gyvenimas dažnam žmogui atrodytų lyg svajonė. Neringa nėra mergina, kuriai patiktų būti „pilkos masės“ dalimi, ji nuolat stengiasi kelti sau naujus iššūkius, aplankyti naujas vietas ir išbandyti save įvairiose srityse. Galbūt todėl jai be galo patinka keliauti, o savo sukaupta patirtimi ji panoro pasidalinti su visa gimnazijos bendruomene. Bet apie viską nuo pradžių…

Žinome, jog pabaigus mokyklą nusprendei studijuoti Anglijoje. Kokios patirties tau tai suteikė? Koks yra vienas didžiausias skirtumas tarp mokyklos gyvenimo ir universiteto gyvenimo?

Esi visiškai atsakingas už save, mano atveju aš buvau toli nuo namų, kalbėjau užsienio kalba. Iš tikrųjų studijos užsienyje man buvo gyvenimo mokykla. Tai buvo pradžia į savarankišką gyvenimą. Sprendimus turi priimti pats ir nuo jų formuosis tavo pasaulis, tavo požiūris į jį. Kai sugrįždavau į gimnaziją aplankyti mokytojų, tekdavo pabendrauti ir su mokiniais. Visuomet jie su nuostaba ir susižavėjimu klausinėdavo apie gyvenimą užsienyje. Tai atrodo labai žaviai, bet iš tikrųjų nebuvo taip lengva ir kelias rožėmis tikrai nebuvo klotas. Teko daug dirbti, kad pasiekčiau savo tikslų ir palikčiau ne tik savo, kaip studentės pėdsaką, bet ir savęs, kaip asmenybės, kuri nori daryti didelius darbus. Be abejo kiekvienas pasirenka, kokiu keliu eiti ir kaip išpildyti savo studijų metus: vakarėliai, klubai ir pan. Bet man tai buvo savęs realizacijos proga, nauja pradžia ir galimybė išpildyti save kaip kūrybininkę, kam ne visada radau palaikymą ir erdvę savo bendraamžių terpėje, Lietuvoje. Iš tikrųjų užsienis užaugina, gerokai. Ūgtelėjau kiek daugiau, nei kai kurie mano draugai Lietuvoje jų studijų metais, nes visgi realybė gyvenant Anglijoje buvo kiek kitokia. Aišku kaip ir visur, norint kažką pasiekti reikia sunkiai dirbti. Sunku galbūt labiausiai, nes pasiilgsti namų, bendravimo sava kalba. Visgi Anglija yra niūroka ir tikrai tamsusis matų periodas, kaip ir visur, prideda šiokios tokios nostalgijos. Nuoširdžiai patariu visiems, kas norit studijuoti užsienyje – pirmyn! Apart visų išvardintų dalykų dar sutiksit ir nuostabių žmonių, susirasit draugų ir turėsit unikalių patirčių.

Daugelis abiturientų šiuo metu yra „pasimetę“ ir dažnai stresuoja dėl studijų pasirinkimo. Kokį patarimą norėtum jiems duoti, kad gyvenimas po mokyklos baigimo taip negąsdintų?

Gal verta būtų paminėti šiek tiek apie pačias studijas, nesvarbu, kur jūs tai norite daryti. Žinau jog abitūrientams dabar yra periodas su daug klausimų, apmąstymų ir nerimo renkantis savo ateitį. Mūsų visuomenėje yra norma ir tam tikras gyvenimo modelis, pagal kurį lyg ir turėtume gyventi: mokykla, universitetas, geras darbas, savi namai, šeima it t.t. Tai nebijokite nebūti jo dalimi, jeigu nežinote kur stoti, nestokit tik dėl to, jog reikia, nes taip visi daro. Patariu pakeliauti, padirbėti, užsiimti kokia nors veikla, išbandykit save gyvenime, tuomet atsiras naujų idėjų ir jeigu nesugalvosit, ką norit veikti, tikrai atsiras dalykų, kurių žinosit, jog nenorit, o tai irgi padės priimti sprendimus. Vadovaukitės nuojauta, juk kuriate savo ateitį, ne tėvų, draugų ar aplinkos, kuri jums diktuoja kaip gyventi. Būkit drąsūs ir rizikuokit, tai atneša pačių netikėčiausių dalykų!

Žinome, kad daug keliauji. Kokią įdomiausią vietą esi aplankiusi? Kuo ji ypatinga?

Sunku būtų išskirti vieną vietą. Man kiekviena kelionė tapo ypatinga, kiekviena aplankyta vieta turėjo savo istoriją ir ten sutikti žmonės, išgyventos akimirkos mane daug ko išmokė. Ypatinga yra pati patirtis keliauti. Taip praleidau beveik metus savo laiko, pamatyta ir patirta labai daug. Sutikti žmonės mano keliones padarė įsimintiniausias, kiekvieną aplankytą vietovę prisimenu pagal savo bendrakeleivių-draugų veidus.

Pabaigus studijas buvai grįžusi į Lietuvą, tačiau nusprendei vėl išvykti. Ar nebuvo baisu iškeliauti į užsienį nežinant konkretaus tikslo?

Aš visada pasikliauju nuojauta, žinojau, kad darau teisingą sprendimą. Be abejo buvo daug nerimo pradžioje. Sunkiausia yra žengti pirmą žingsnį, po to viskas einasi sava vaga. Sutinki žmones, kurie noriai padeda, kuriems yra įdomu išgirsti tavo istoriją. Kai nežinai tikslo, tai kiekviena diena tampa atradimu, aš manau kelionių nereikia planuoti, jos tampa pačios įdomiausios, kai nežinai ko tikėtis.

Kodėl pasirinkai keliauti viena? Kokie tokio keliavimo pliusai/minusai?

Norėjau keliauti viena, nes tai buvo savęs išbandymas. Turėjau visiškai perlipti save ir išeiti iš komforto zonos. Mano didžioji dalis kelionių buvo savanoriavimas su programa workaway.info. Tokiu būdų ne tik sutikau daugybę įdomių žmonių, bet ir turėjau galimybę išmokti naujų įgūdžių, netgi pramokau vokiečių kalbą. Atsidūrus šalyse, kuriose negalėjau susikalbėti anglų kalba, buvo iššūkis, kaip kad mano pirma naktis važiuojant į savanorystę Vokietijoje: Buvo šaltas rudens vakaras, o turėjau nuvažiuoti į mažą kaimelį. Tamsus vakaras, aš važiuoju su autobusu į viešbutį, kuriame apsistosiu ateinantį mėnesį. Aplinkui miškas, vairuotojas nekalba angliškai, aš nė kiek vokiškai, autobusas sustoja tik tada, kai keleivis paprašo kur išlipti. Aš nerimaudama tikrinu savo žemėlapį, bandau kabėtis su vairuotoju. Buvo tikrai neramu, bet pasiekiau savo tikslą. Buvo daug įvairių nuotykių, kiekviena diena buvo nenuspėjama. Tokios patirtys ir skatino kuo daugiau išmokti iš kelionių, dėl to ir stengiausi lavinti kalbas.
Pliusai, na visų pirma vienai keliauti yra didelė laisvė. Tada tu esi nepriklausoma ir gali daryti, ką tik nori, kada nori. Tokiu būdų galėjau aplankyti daugybę draugų, būti spontaniška. Sutikti keliautojai dažnai tapdavo bendrakeleiviais, kai esi viena yra daug paprasčiau susipažinti su naujais žmonėmis. Keliavimas – ‘backpaking‘ buvo gera pamoka kaip elgtis su finansais, išmokau daug dalykų apie paprastą bei pigų keliavimą ir atvėrė akis į daug paprastesnį gyvenimo būdą. Taip perėjau prie minimalizmo, praleidau metus turėdama kuprinę daiktu ir tik tiek, kiek galėjau panešti. Viso to užteko ir niekada nejaučiau lyg kažko truktų. Kiekviena patirtis, gera ar bloga, buvo pamoka gyvenimui, galimybė tobulėti, augti. Per metus išmokau tiek, kiek jokios pamokos ar paskaitos manęs neišmokė – Gyvenimo.

Plačiau papasakok, ką veikei užsienyje.

Kaip ir minėjau, atlikau savanorystės projektus. Mano kelionė prasidėjo neplanuojant keliauti. Išvažiavau pas tetą į Berlyną su didele svajone ten siekti karjeros dirbant su grafiniu dizainu ir leidyba. Praleidau Berlyne daugiau nei mėnesį laiko ir supratau, kad nesu dar tam nei nusiteikusi, nei pasiruošusi, tad nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę – ‘Backpaking‘. Susiradau pirmą savanorystę ir išvykau į Šiaurės Vokietiją. Taip kas mėnesį susirasdavau vis naują projektą ir aplankydavau užsienyje gyvenančius draugus. O jų taip pat buvo daug iš studijų metų, kuriuos praleidau Anglijoje – Norwich mieste.
Mano pirma savanorystė buvo Ajurvedos centre, kur praktikavau jogą ir mokiausi vokiečių kalbos. Workaway.info programa man buvo puiki galimybė rasti būdų išmokti kažką naujo ir išbandyti save. Patariu visiems, kurie nori gilinti žinias tam tikromis temomis ar tiesiog praplėsti akiratį, susirasti bendraminčių. Taip keliavimas man išliko prasmingas, nes ne tik pamačiau naujų vietų, bet ir turėjau galimybę išbandyti naujų dalykų. Teko atlikti savanorystę bendruomenejė, kur mokiausi apie Parmakultūra – natūraliąją žemdirbystę Saksonijoje, Vokietijoje. Praleidau nemažai laiko Italijoje prižiūrint gyvūnus, kur gyvenau su italų šeima.

Ką apie tavo keliones galvoja artimieji (šeima, draugai)?

Kai tik pradėjau keliauti, visiems buvo šiek tiek neramu. Mergina ir dar viena. Iš pradžių be abejo jaudinosi, bet kai išgirdo mano pasakojimus, labai džiaugėsi už mane ir palaikė.

Turbūt vienas iš didžiausių iššūkių, tiek kūnui, tiek sielai, tau buvo Piligrimystės žygis. Ar rengeisi šiam žygiui fiziškai? Kokios mintys buvo tavo galvoje, priimant šį sprendimą?

Piligrimystė buvo kelionė, kuri mane pati susirado, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kai pirmą kartą apie ją išgirdau (turbūt 3 metai atgal), aš tik pasvajojau kada nors eisianti tuo keliu. Kai pradėjau keliauti, mano svajonė buvo metų bėgyje tai įgyvendinti, ir kai susiklostė palankios sąlygos, nieko nelaukus nusipirkau lėktuvo bilietą į Prancūziją. Širdis kirbėjo, nes negalėjau patikėti, kad pagaliau tai įgyvendinsiu.
Turėjau beveik 2 mėnesius laiko iki starto, tuo metu buvau Italijoje, gyvenau kalnuose, tad kiekvieną laisvą momentą išnaudojau vaikščiodama po Toskanos papėdes. Po to sekė mėnesis Londono, trumpas darbas susikaupti finansams. Tai buvo psichologinė ruošimosi dalis. Kadangi buvau nusiteikusi eiti taip, kaip man gamta leis, nenorėjau detaliau domėtis apie maršrutą. Turbūt įsimintiniausias momentas buvo Tulūze įsėdant į traukinį, vežantį iki miestelio, kuriame autobusas mus nuveš į Saint-Jean-Pied-de-Port, kur ir pradėsime Piligrimystę. Tada daug minčių buvo ties maršrutu, kurį pasirinkti. Visi traukinio keleiviai buvo piligrimai. Tą dieną buvo kaip niekad šalta, o važiavome į kalnus. Aplinkiniai pradėjo kalbėti, jog bus audra kalnuose ir laukia sudėtingos oro sąlygos. Nemeluosiu, nerimastavau iki pat sekančio ryto, kai visi pajudėjome įveikti Pirėnų. Mums tądien labai pasisekė, nes oras buvo puikus. Be to, buvo mano gimtadienis, taip buvau suplanavusi pradėti savo metus. Jaučiausi pradedanti ypatingą kelionę į save ir tai tik žymėjo pradžią naujų kelių, naujų nuotykių.


Jeigu trumpa informacija, kurią gavome apie Tavo studijas ir keliones, būtų knygos anotacija – norėčiau ją perskaityti. Ar Piligrimystės žygis būtų tos knygos kulminacija?

Piligrimystė man visada žymėjo pradžią o ne pabaigą. Taip ir įsivaizdavau visą savo kelionę, savęs ieškojimo, suvokimo, atradimo kelią. Jeigu rašyčiau knygą, tai turbūt kiekviena pabaiga man visuomet reikš kažko naujo pradžią. Išduosiu mažą paslaptį – šiuo metu rašau knygą, kuri bus dedikuota mano žygiui. Tai bus eilėraščiai, tad šiuo metu einu poezijos keliu, kuo mane ir įkvėpė būtent ši kelionė.

Ką galėtum patarti šį straipsni skaitantiems mokiniams, o galbūt ir jų mokytojams bei tėvams?

Manau kelionės yra pati didžiausia investicija į save. Kai mokiausi mokykloje, man tai visada buvo galimybė atrasti kažką naujo. Turbūt tai paveldima, mano tėtis labai daug keliavo. Kai buvome vaikai, visada aplankydavom naujas vietas tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kelionės praplečia akiratį, visgi Lietuva yra labai maža. Aš visada galvoju, kad pasaulis yra per daug didelis, per daug platus, kad nejudėtume iš vietos. Patarčiau būti drąsiems, net ir mažos išvykos į kaimynines šalis gali duoti labai daug. Keliavimas ne visada turi būti brangus ir reikšti apsistojimą viešbučiuose ar kurortuose. Skatinkit savo mokinius/studentus/vaikus „paragauti“ kelionių patiems. Tai išmoko ir suteikia daug drąsos. Klysti ir mokytis iš tų klaidų – tai labai paprasta, bet mes dažnai to bijome.

Keletas akimirkų iš kelionių:

Naujoji puslapio skiltis

Naujoji puslapio skiltis

Ieva Taraskevičiūtė – mokinė, žinoma daugeliui gimnazistų. Kas ją pažino kaip asmenybę, kas girdėjo apie jos pasiekimus įvairiose olimpiadose, projekte „Žvaigždžių atspindžiai“, kas prisiminė jos žavius straipsnius mūsų puslapyje, kas stebėjosi ir vadino ją laimingąja mergaite, kuriai teko galimybė mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose – šalyje, kurią dar vadina svajonių šalimi.

Ieva iškeliavo mokytis toli, bet niekada nepamiršo mūsų gimnazijos. Ameriką supa gandai, gaudome kiekvieną žodį apie šį nežinomą kraštą. Mūsų gimnazistė žada praskleisti šį gandų ir paslapčių šydą ir pasidalinti savo įspūdžiais. Taigi, pristatome naują skiltį „Iš už Atlano“. Čia bus atsakyta į daugelį dominančius klausimus apie mokslus „svajonių šalyje“ ir ją pačią. Skaitysite pačios Ievos Taraskevičiūtės rašytus straipsnius, todėl nebus jokio „sugędusio telefono“. Kam der neteko pažinti Ievos – galės pažinti ją per tekstus.

Galbūt ne visiems pasitaikys galimybė aplankyti Ameriką, tačiau tikrai visi gali atsipalaiduoti po mokyklos ir paskaityti Ievos pasakojimų.

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „america“

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę gimnazistams atminti

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę gimnazistams atminti

Ketvirtadienį, rugsėjo 28 dieną, prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos buvo atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę gimnazistams atminti. Iškilmingas atidengimas prasidėjo valstybės himnu, buvo perskaitytos visos 39-ių žuvusių kovotojų pavardės, iššautos garbės salvės. Memorialą pašventino kunigas Kęstutis Žemaitis, kalbas sakė svečiai, tarp kurių ir paminklo iniciatorė, senosios Marijampolės gimnazijos auklėtinė, buvusi partizanų ryšininkė Alva Sidaravičienė-Bedalė. Gimnazijos direktorius Vilhelmas Petkevičius savo kalboje išreiškė stiprią viltį, kad kiekvienas gimnazistas, einantis pro skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtą paminklą, mintyse atiduos pagarbą žuvusiems jų bendraamžiams. Šalia paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas – tvirtybės simbolis, o paminklo atidengimą užbaigė gimnazijos mišraus choro atliekama lietuvių liaudies daina. Taigi, kad ir kas bebūtum – jaunas gimnazistas, mokytojas, gimnazijos darbuotojas ar šiaip praeivis, kiekvieną kartą tavo keliui vingiuojant pro memorialinį paminklą atmink, kad šie jauni žmonės už tavo ir Lietuvos laisvę paaukojo gyvenimą, todėl brangink gimtąjį kraštą, didžiuokis savo gimnazija, mylėk tėvynę ir atitinkamai ją puoselėk.