Pagal
Kategorija: Laisva

Poezijos diena!

Poezijos diena!

,,Poetai yra vaduojantys dievai. Žmonės jų dėka iš tiesų patiria nepažintą jausmą, kad jų pasaulyje esama kito pasaulio ar net daugybės pasaulių.‘‘ (R. W. Emerson)

Jau nuo 2000 m. kiekvieną kovo 21-ąją yra minima Pasaulinė poezijos diena.

Apie poeziją įvairiais laikais buvo kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poeziją reikia kurti pagal griežtus reikalavimus, o kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių, jo saviraiškos.

Šios dienos proga kiekvienas turėtų paskirti bent šiek tiek laiko poezijos skaitymui ar netgi patys pasiryžti ką nors parašyti.

Kviečiame paskaityti mūsų gimnazijos mokinių kūrybą. Juk kiti žmonės ir jų mintys gali tapti pačiu gražiausiu įkvėpimu. 🙂

PAMENI?

Pameni sakėm nesieksim žvaigždžių,

pameni sakėm čia aš, ten kur tu tarp stogų apsnigtų.

Pameni šaukėm, jog laimė, sėkmė tik kvailiams,

pameni sakėm, kad dangus burbulams.

Pameni siekėm paklysti rūke,

pameni matėm planetas sapne.

Pameni rodėm pirštais į juos,

pameni gyrėm, kad jie dar pajus.

Pameni bėgom sutikti rytojų,

pameni sakėm, kad mes tarp svajonių.

Pameni juoktis daugiau negalėjom,

pameni apsikabinom sušilti nuo vėjo.

Pameni niekas tada nerūpėjo,

nejučiom užsimerkus tik tavo balsą išgirst tenorėjau. 

Saima Banevičiūtė

 

praeiviai šeštą valandą ryto

plaukia braukdami plaštakomis bemiegę naktį

klaiki ankstuma

žiūri į juos ir šoka jie akyse tavo

ilgesio šokį 

praeiviai lietingą vasarą kliūna

už atsikišusių asfalto plytelių, akmenynų

grakščiai, sakytum net

gracingai

stebi juos ir krenta jie širdy tavo

gilyn kažkur, ilgesniam laikui

praeiviai namų prieangy

trypčioja ant slenksčio nerasdami įėjimo

o gal išėjimo

įsipainioję prisiminimų kraujagyslėse

kambario kampų voratinkliuose

gyvena paveiksluose tavo veidrodžiuose 

kiek kartų praėjai pro save ir apsimetei

kad nepažinai

 

Rugilė Miškinytė

Išeiti begalinėn nežinion.

Atidaryt neegzistuojančios tiesos duris.

Paklyst bedugnėj mėlynoj.

Ir vėl paskęst kitų akyse.

Netyčia pasiklyst bekraštėj dykumoj.

Ir vandenyno atspindžio šviesos šešėly

Gėdingai vėl apkurst tavoj tyloj.

Pamesti sielą ir save pradėt mylėti.

Išgirsti šauksmą ir staiga pabėgti.

Paleist mintis ir niekada nebegirdėti.

Mėnulio šviesai pasirodžius negalvoti.

Pajausti, kas yra sapnai,

Ir niekada daugiau nebemiegoti.

Kotryna Makackaitė

 

šnabždėk
ne per garsiai
kvėpavimui pritariant
žiūrėk į nugarą
ir kaulus
išmėtytus pakelėse
šokis dulkių
kurias nuvalė
žvilgsniai
išsidavė akyse
sakyk
žodžius
tylos natas
rėk
pasiųsk į karo lauką
balsą
nugesintą pykčio
meilė debesų
pakeitė formą
išsidarkė
nebelijo
priglausk
manas ląsteles
prie savų
nepaleisk
įkyriai laikyk
rankas ir
kūną
pavargusį nuo smūgių
nenueik
į salę
tuščių veidų
nors
žingsniai jau artėjo
prie begalybės
triukšmų
šnabždėk
girdės visi

Simona Giedraitytė

 

 

Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

Interviu su buvusia gimnazijos prezidente Brigita Kavaliauskaite😊

RJG komandai labai įdomu sužinoti, kaip ir kas pasikeitė jau gimnaziją palikusių mokinių gyvenime, todėl mėgstame surengti interviu bei pasidalinti atsakymais į klausimus su jumis! Šįkart mūsų viešnia buvusi gimnazijos prezidentė Brigita Kavaliauskaitė. 

Malonaus skaitymo!😉

Kaip pasikeičia gyvenimas pabaigus gimnaziją bei pradėjus studijuoti?

Gerai pagalvojus, gyvenimas pasikeičia tiek daug, jog net galėčiau tai pavadinti antruoju gyvenimu ar bent jau labai atskiru jo etapu. Pokyčiai įvyksta beveik visose srityse, o ypatingai savyje. Pradedi vertinti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai arba kuriems neteikdavai didelės reikšmės. Pavyzdžiui – namai. Studijų metais į juos sugrįžus pajunti, kokia stiprybė, jaukumas, meilė čia gyvena. Supranti, kokia didelė ir visa palaikanti jėga yra šeima bei kaip pasiilgsti… paprasčiausio mamos maisto 🙂 Rečiau apsilankant namuose pajunti, jog pokalbiai su namiškiais tampa atviresni ir nuoširdesni, lova minkštesnė, laikas įgauna didesnę prasmę. Kalbant apie jį – laiką, pradėjus studijuoti 24 valandos šiek tiek sutrumpėja. Pradedi daugiau planuoti, skaičiuoti, matuoti produktyvumą ir visame kame ieškoti alternatyvų. Kitaip – pradedi branginti laiką ir jį praleisti kuo naudingiau. Taip pat pradėjus studijuoti pajunti savo sprendimų galią, tampi daug atsakingesnis, pats moki už savo klaidas ir bandai iš jų išbristi „sausu kailiu.“ Visai nenuostabu: buitis, kurios anksčiau nepastebėdavome dėl mamos darbščių rankų, užgula tavo pečius. Minusu to nepavadinčiau – greičiau iššūkiu, su kuriuo susidorojus savimi didžiuojiesi ir ruošiesi naujiesiems. Paskutinis dalykas, kurį išskirčiau, yra pati mokymosi sistema. Gimnazijoje gyvename puikiomis sąlygomis, kuomet turime viską, ko mums gali prireikti: visuomet atsakyti pasirengusius mokytojus, vadovėlius, susistemintą informaciją. Universitete viskas kiek skiriasi, tau informacija yra pateikiama, tačiau kelią jos apdorojimui renkiesi pats, pavyzdžiui, ekonomikos dalyke pakankamai populiaru žiūrėti video klipus, kuomet yra aiškinami tam tikri veiksniai ir teorijos. Turi daug daugiau dirbti individualiai, o ir už nesuprastą dalyką kaltinti visuomet gali tiks pats save. Studijos ugdo asmenybę gyvenimui, net jei kartais ne pačiu lengviausiu keliu 🙂

Vis tik ko per dvylika metų išmoko mokytojai? Už ką Jiems iki šiol norėtum padėkoti?

Esu beprotiškai dėkinga kiekvienam per tuos
12 metų sutiktam mokytojui, nes per visą tą laiką jie mane formavo, diegė vertybes, suteikė tiek realias, tiek gyvenimiškas pamokas, skatino, ugdė siekti daugiau, padaryti geriau, bandyti ir nepaliaujamai bandyti dar kartą. Labai didelę reikšmę turi mokytojo tikėjimas tavimi. Tai jusdamas žmogus praranda visus apribojimus, o tuomet nelieka nieko kito kaip kurti stebuklus 🙂 Steve Jobsas yra pasakęs: „Negalite sujungti taškų žvelgdami į ateitį; juos galite sujungti tik pažvelgę atgal. Taigi, turite pasitikėti, kad šie taškai jūsų ateityje kažkaip susijungs. Jūs turite kažkuo pasitikėti – nesvarbu, savo valios stiprybe, likimu, gyvenimu, karma.“ Ir visgi, studijuodama dažnai pažvelgiu atgal ir apmąstydama tuos 12 metų tik dabar suprantu, kaip tie taškai – mano gyvenimo įvykiai ir sprendimai – susijungia, kaip vienas dalykas vedė prie kito, kaip nuo vieno laiptelio žengei link kito. Ir visai nesistebėkite, jei dabartinės jūsų mintys skiriasi nuo pateiktųjų, didieji suvokimai šauna į galvą tik po kurio laiko, dažniausiai labai keistomis aplinkybėmis. Tačiau be jokių abejonių – jie apsilankys 🙂

Mokykloje buvai tikra aktyvistė ir visuomet imdavaisi iniciatyvos. Kokius jausmus tau iki šiol sukelia prisiminimai apie mokyklą?

Mokykla sukelia labai sentimentalius jausmus. Net ir praėjus kuriam laikui vis dar jaučiuosi tos pačios bendruomenės dalimi, vis dar keliai atveda į gimnaziją, čia be galo gera. Net ir besikeičiant mokiniams ar kitoms detalėms, grįždamas į gimnazija pajunti, jog esi namuose, jog esi laukiamas ir, rodos, niekas nepasikeitė – suskambėjus skambučiui vėl keliausi savo reikalais. Gimnazijoje galėjau būti savimi, galėjau kurti ir įgyvendinti savo idėjas, viskas vyko taip nuoširdžiai ir buvo daroma su tokia didele meile, jog kartais tam tikrų procesų net neįsivaizduodavau jau vykstančių kitaip. Labai tikėjau gimnazija ir visu tuo, kas čia vyko, prie ko turėjau galimybę prisidėti. Stengiausi kuo daugiau pasiimti, kartu bandydama duoti visa tai, ką sugebėjau. Visuomet maniau, jog esame pajėgus, stiprūs ir galintys viską – ne kartą gimnazija tai ir įrodė. Kiekvienas mokinys ir mokytojas turėtų nepamiršti, jog gimnazija yra JŪSŲ atspindys, tai, kokią ją kuriate, tokioje bendruomenėje ir gyvenate. Ir iki pokyčio kartais užtenka patikėti mokiniu, suteikti jam šansą, leisti bandyti, leisti pasitaisyti, leisti įgyvendinti kilusias idėjas, o svarbiausia – laikyti jį žmogumi bei atitinkamai su juo elgtis. Juk tai yra taip paprasta, o žvelgiant į universitetą, kuriame į kiekvieną iš mūsų kreipiamasi Jūs, pagarba ugdo pagarbą, elgesys ugdo atoveiksmį 🙂

Žinome, jog kiekvienam studentui kaip niekad reikalingas poilsis. Ką dažniausiai veiki ir kur lankaisi, kai nori atsipalaiduoti nuo studijų?

Savo gyvenime neišskirčiau poilsio kaip atskiros grandies. Kartais tu gali ilsėtis darbuodamasis su bičiuliais prie tau patinkančių idėjų, kai darai tai, ką labai, labai myli ir nuo ko akys labiau žibėti pradeda, tai ir tampa tavo maloniausiu poilsiu, kuris kartais to ir neprimena. Žinoma, pasibaigus egzaminams kaip ir daugelis visuomet pasidarau 100 punktų turintį sąrašą, jog ir tą pradėsiu, ir ten nueisiu, ir to imsiuosi. Žinoma, ne visus dalykus įgyvendinti pavyksta, tačiau kartais tą sąrašą sudaro paprasti norai kaip gerai išsimiegoti, pažiūrėti filmą, pasidžiaugti metų laiko teikiamais malonumais (čiuožinėjimas bei slidinėjimas šiuo atveju), skirti dėmesio patiems brangiausiems žmonėms, pagaminti pietus šeimai, paskaityti savo pasirinktą knygą, išeiti į gamtą, kurį laiką pabūti vienai, keliauti, formuoti sveikus įpročius, daug šokti, užpildyti ne vieną dienoraščio lapelį savo mintimis, susitikti su senais matytais bičiuliai ir… taip džiaugtis gyvenimu 🙂 toks yra mano poilsis!

Kaip manai, kas žmogui labiausiai padeda atrasti save bei pažinti pasaulį?

Žmogus gali atrasti save bandydamas suprasti ir atrasti kitus, bendraudamas su aplink supančiais žmonėmis. Atrandi save atsiradęs tarp neįprastų ir sau nebūdingų sąlygų. Ypatingai gali pažinti save ir pasaulį keliaudamas, kuomet saulė ir kalnai, žvaigždės ir jūra priverčia tave susimąstyti, kuomet nepatogios gyvenimo sąlygos ar aplinkybės priverčia tave priimti sprendimus. Nėra geresnio kelio atrasti nei bandant viską pačiam, nei klystant ir gaunant iš to pamoką. Taip pat atrandi save, kuomet esi vienas, kuomet turi judėti į priekį vienas. Tačiau esu įsitikinusi, jog savęs atradimo kelionė trunka visą gyvenimą, kadangi kiekviena diena mums atneša po dalelę dėlionės, kurią konstruojame kiekviena savo patirtimi ir išgyvenimu.

Jei galėtum pasikviesti kokį nors įžymų žmogų pavakarieniauti, kas jis būtų? Kodėl?

Šį kartą renkuosi amerikiečių aktorę Meryl Streep, daugeliui geriau pažįstamą kaip „Mamma mia!“ ar „Ir velnias dėvi pradą“ heroję. Nepaisant jos moteriškumo, talento, charizmos, mane itin sužavėjo jos mintys neseniai vykusių „Auksinių gaublių“ ceremonijoje, kuomet ji drąsiai ir laisvai išreiškė savo požiūrį apie pasaulyje vykusius dalykus, o savo kalbą baigė mintimi: „Take your broken heart, make it into art.“ Man ji puikiai primena Gandžio žodžius, jog privalome būti tas pokytis, kurį norime matyti pasaulyje. Apie tai ir dar daugiau su ja ir pakalbėtume 🙂

100!!!

100!!!

Mieli abiturientai,

   100 – lygiai tiek dienų Jums, ketvirtokai, liko mėgautis mokykla. Pagalvosite, koks čia mėgavimasis, kai gyvenate egzaminais ir artėjančiais rūpesčiais dėl studijų, bet… Net tokį įtemptą ir varginantį laiką galite daug kuo pasidžiaugti: savo bendraklasiais, kurie bėgant metams tapo jūsų geriausiais draugais, mokytojais, kurie padrąsindavo ar kaip tik sudrausmindavo, norėdami Jums gero. Tai paskutinės 100-tas dienų mūsų gimnazijoje. Tad ir švęsdami šią gražią šventę, padarykit ją įsimintiną. Ir, žinoma, palinkėjimas nuo RJG.lt komandos: nepasiduokit ir siekite savo tikslų!

Interviu su naująja gimnazijos prezidente 😊

Interviu su naująja gimnazijos prezidente 😊

Rudenį mūsų gimnazijoje vyko naujojo prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo IIĖ klasės mokinė Simona Geležiūtė. Mes nusprendėme su Simona susipažinti artimiau ir uždavėme jai keletą klausimų 🙂

Ar nesigaili savo sprendimo tapti mūsų mokyklos prezidente? Ar kažką pakeistum, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal?
Na, dar nesigailiu tapusi mokyklos prezidente, nes nuoširdžiai tikiu, kad galiu kažką pakeisti ir pagerinti mūsų mokykloje. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, tikriausiai nekeisčiau savo sprendimų. Galbūt daryčiau kai kuriuos dalykus kiek kitaip, tačiau tikslas išliktų tas pats.

Pirmoje klasėje pravėrusi gimnazijos duris išvydai, koks yra tikrasis mūsų gimnazijos veidas. Ar pasiteisino visuomenėje sklandantis griežtos gimnazijos įvaizdis?
Prieš ateinant į šią gimnaziją buvau apie ją girdėjusi visko: ir kad čia labai sunku, ir kad labai lengva. Taip pat buvau girdėjusi įvairių nuomonių apie mokytojus. Galiu pasakyti, kad tai išties baugino ir kėlė labai daug abejonių, ar nepasigailėsiu atėjusi, tačiau kiekvienas ateiname ir susidarome savo mokyklos įvaizdį. Tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar mes patikėsime viskuo, ką girdime, ar nusipiešime savo mokyklą. Negalėčiau teigti, jog girdėjau, kad mūsų gimnazija yra labai griežta, tačiau galiu pasakyti, kad veikti tikrai yra ką (ir ne tik mokslų atžvilgiu).

Nepavykę kontroliniai, užmiršti namų darbai, kitokie naujų mokytojų reikalavimai… Visiems mums teko susipažinti ir savu “kailiu” patirti bent vieną iš šių mokinių realijų. Kaip tau pavyko susidoroti su stresu ir adaptuotis gimnazijoje? Kaip tai ištverti patartum gimnazijos pirmokams?
Atėjus į šią gimnaziją streso buvo tikrai daug, bet man visa tai kartu buvo ir įdomu, nes nauja aplinka, nauji draugai… Tikriausiai mane skatino mintis, jog į gimnaziją atėjau niekieno neverčiama, savo noru. Taip pat žinojau, kad niekas neateina savaime, tad norint kažką pasiekti, tobulėti kaip asmenybei bei išmokti kažką naujo reikia įdėti darbo, o tam reikia išdrįsti priimti naujus iššūkius ir sunkumus. Mokyklos pakeitimas man buvo išties didelis iššūkis. Gimnazijos pirmokams patarčiau stengtis į viską žiūrėti su šypsena veide ir nesileisti įbauginamiems mažiausių smulkmenų. Kiekvienas gimnazistas perėjo tą naują ir baugų laikotarpį, kai viskas yra  nepažįstama, tačiau žiūrint į viską pozityviai labai lengva integruotis į gimnazijoje verdantį gyvenimą.

Ne paslaptis, kad mokykloje jau seniai yra pasiūlymas įprastą skambutį pakeisti kokia nors melodija. Mokinių ir mokytojų nuomonės išsiskiria – vieni pritaria šiai šiuolaikiškai idėjai, kiti – ne. Kokia yra tavo pozicija šiuo klausimu?
Man asmeniškai dabartinis mokyklos skambutis netrukdo ir netgi visai patinka. Jis rimtas ir aiškus, o muzikinis skambutis man nėra labai patraukli idėja, nes kiekvieno mokinio muzikinis skonis skirtingas ir, galbūt, mokinius nemėgstama muzika gali erzinti.

Gimnazijoje yra tendencija, kad kuo vyresnis gimnazistas, tuo labiau jis nenori dėvėti švarko. Kokia yra Tavo pozicija?
Uniformos yra svarbi gimnazijos dalis, tačiau drįsčiau abejoti, ar jos reikalingos kasdien. Švenčių metu ar atstovaujant mokyklai, manau, derėtų vilkėti unformą, tačiau nemanau, kad ji yra reikalinga kasdienai.

Mokyklos prezidente jau tapai. Ar yra dar kas nors, ką jau seniai svajoji padaryti, bet dar nepadarei?
Svajonių aš visuomet turiu, tačiau ar jos įgyvendinamos dabar – nesu tikra. Manau reikėtų dar šiek tiek luktelti. Tačiau jei atsiras, tikrai jų sieksiu.

Įsivaizduok, jog turi galimybę susitikti su bet kuriuo literatūros veikėju, kas tai būtų? Kodėl?
Šis klausimas privertė ilgam susimąstyti, nes labai sunku iškirti vieną veikėją, kai turiu kelis ir visus vienodai mylimus. Tikriausiai norėčiau susitikti su ponu Darsiu iš knygos ,,Puikybė ir prietarai”. Šis veikėjas, mano manymu, parodo, kad pirmasis įvaizdis dažniausiai būna apgaulingas. Ponas Darsis man simbolizuoja dosnumą, išsilavinimą, gėrį ir užsispyrimą siekti savo tikslų.

Kaip jautiesi prezidentės poste sutikta gimnazistų – kaip Barakas Obama ar Donaldas Trumpas?
Labai norėčiau būti sutikta kaip Barakas Obama, tačiau nesu tikra, ar taip buvo. Nenoriu savęs nei pervertinti, nei nuvertinti, todėl nežinau, kaip atsakyt į tokį klausimą. Bet tikrai sieksiu, kad būčiau išleista kaip Barakas Obama.

Dėkojame Simonai, jog atrado laiko atsakyti į klausimus, ir linkime visokeriopos sėkmės! 🙂

Žvilgsnis į kūrybą

Žvilgsnis į kūrybą

Menininko kūriniai – tai jis pats. (J. V. Gėtė)

Visai neseniai įvykęs Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas sudomino nemažai kuriančių mūsų gimnazistų. Kiekvienas jų pagal taisykles turėjo išsiųsti savo kūrinius, nepriklausomai, ar tai eilėraščiai, miniatiūros, novelės ar tiriamieji darbai. Suprasdami ir bijodami nusivilti, pasitikėdami savo lietuvių kalbos mokytojais – jie tai ir padarė. Neilgai trukus mes sulaukėme puikių rezultatų:

  1. Austėja Slabodaitė (Kalbos sekcija) 3 vieta.
  2. Rugilė Naujalytė (Poezijos sekcija) 1 vieta.
  3. Paulina Ambrasaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.
  4. Milda Domantaitė (Publicistikos sekcija) 3 vieta.

RJG. lt komanda labiausiai nudžiugo tuomet, kai sužinojo, jog dvi šios komandos narės, t.y. Rugilė Miškinytė ir Kotryna Makackaitė, taip pat yra tarp laimėtojų gretų:

5. Rugilė Miškinytė (Prozos sekcija) 1 vieta.

6.  Kotryna Makackaitė ( Poezijos sekcija) 2 vieta.

📍 Beje, pirmųjų vietų kūriniai keliaus į respublikinį etapą, kuriame taip pat tikimės puikių naujienų.

Galbūt  ir dabar yra daug žmonių, kurie kuria, rašo, atskleidžia popieriui savo mintis ir galvoja, jog niekuomet neišdrįstų tuo pasidalinti viešai…Na, bet gal pabandykim? Gal mus išgirs, supras ir įvertins? Gal patars ir pastūmės eiti į priekį?

Tikimės, jog tokių žmonių atsiras vis daugiau – galėsime juos išgirsti ir džiaugtis dar geresniais rezultatais😊

O dabar bent trumpam pasinerkim į kūrybos platybes…

Jeigu kažkas pagaliau suprastų, iš ko susideda rytai, miegas turėtų ką apkabint ir dėl ko išsisklaidyt.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad tai tik mėtų arbata nepilnai pripildytam puodely, kad tai tik mažos cukraus dalelės ant stalo paviršiaus, norinčios susitapatint su smėliu, kad tai tik bandymai pasiekt lubas pirštų galais, kad tai tik neišsisklaidęs rūkas už lango arba viduj, kad tai tik sapnų nuotrupos ir bandymai jas sugauti, net jei slysta tarp pirštų greičiau nei vanduo, o gal vis tiek įmanoma jas užšaldyt, kad tai tik apsiblausęs žvelgimas į ateitį su tūkstančiais kablelių, kad tai tik siekis nuplaut kavos randus nuo puodelių sienų, kad tai tik saulės paieškos ir mėnulių šešėliai, kad tai tik šaukštai jogurtuose ir akys debesyse.
Jeigu kažkas pagaliau suprastų, kad kartais rytas ateina, o kartais ateini tu pats.
Jeigu tik kažkas pagaliau suprastų. 

Rugilė Miškinytė 

Jeigu būtum svajotojas, kaip išnyktum? Dangstytumeisi debesimis, skylėtomis vilčių išnarom, klaidžiotum nematomais miškais ar jūromis, sektum paskui besivaidenančius žmones, įvykius, apsigyventum savo sukurtuose pasauliuose, rožinėse planetose ir tyliai, tyliai tūnotum ten tol, kol viskas susilietų, kol sunyktų ribos, kol nebeatskirtum sapnų nuo realybės.

Jei būtum vienas, kokias balas taškytum? Bręstančio liūdesio, švelnios laimės, vienumos poilsio, ramybės. O gal jose lėtai skęstum. Tol, kol kažkas ištiestų spalvotus batus. Arba skėtį. Arba patys į tą balą įkristų.

Ir jei būtum ieškotojas, kieno pėdomis sektum? Išaukštintų ir apvainikuotų autoritetų, kurie apima tiek dangaus žvaigždes, tiek ant sūpynių pašonėj amžinai nenukristi bandančius žmones. Jie nieko kito neveikia, tik mėto įkvėpimus ir mažyčius tikėjimus, perriša kaspinu sparnus ir liepia pakilti tada, kai bus laikas. Svarbiausia – nepražiopsoti.

Jeigu būtum žmogus, kuo virstum? Savo nepakeliamais tikslais, atimančiais orą ir suteikiančiais kvėpavimą. Savo gyvenimais ir jų graudžiom smulkmenom, kiekvieną dieną aršiai besibaladojančiomis į širdies sienas. Savo dienomis ir naktimis, negailestingai užimančiomis visą paros laiką, visą smulkiam smėlio laikrody telpantį laiką. Virstum tuo, ką turi. Ir kas laikina.

Ir jei būtum. Ar būtum?

Rugilė Miškinytė 

 

Trys vienetai gilyn.

Dvi valandos žemyn.

Kažkur danguj,

O gal nematomoj

Neegzistuojančioj

Tiesos pily.

Devyni žingsniai link dangaus.

Trys žvilgsniai užmarštin.

Tu po žeme bijai papult,

Bet siela tavo jau seniai mirty.

O gaila, nes atrodė, jog žinai,

Kaip beprasmybėj neprapult.

Trys ledo gabalai.

Devyni akmenys širdy.

Naikinki sienas geležines tas,

Kur saugodavo praeity.

Dažniausiai nuo savęs.

Devyni melo kambariai.

Trys tuštumos mintyse.

Galėjai bent dar kartą patikėt,

Jog dvylika gyvybių

praradai tiktai kitų akyse.

Kotryna Makackaitė

Išeiti begalinėn nežinion.

Atidaryt neegzistuojančios tiesos duris.

Paklyst bedugnėj mėlynoj.

Ir vėl paskęst kitų akyse.

Netyčia pasiklyst bekraštėj dykumoj.

Ir vandenyno atspindžio šviesos šešėly

Gėdingai vėl apkurst tavoj tyloj.

Pamesti sielą ir save pradėt mylėti.

Išgirsti šauksmą ir staiga pabėgti.

Paleist mintis ir niekada nebegirdėti.

Mėnulio šviesai pasirodžius negalvoti.

Pajausti, kas yra sapnai,

Ir niekada daugiau nebemiegoti.

Kotryna Makackaitė

Laisvės gynėjų diena!

Laisvės gynėjų diena!

Laisvės troškimas – tai kiekvieno žmogaus siekis. Nes tik būdami laisvi mes esame laimingi, būdami laisvi mes atsiskleidžiame, būdami laisvi mes skraidome padebesiais, išskleidę savo sparnus. Šio troškimo vedami 1991m. sausio 13d. dauguma Lietuvos piliečių visam pasauliui įrodė, jog yra tikri patriotai! Visi kartu priešinosi už save daug stipresniems kariškiams, tačiau jiems tai nerūpėjo. Jiems svarbiausia buvo tėvynės laisvė! Tą dieną žuvo 14 žmonių ir dar daugybė buvo sužeistų, kuriuos kiekvienais metais, daugelis Lietuvos žmonių, taip pat ir mūsų gimnazija, pagerbia degdami žvakutes, vesdami įvairius renginius. Už tai, ką dabar turime, laisvą Lietuvą!

Kalėdos!

Kalėdos!

Šį rimties vakarą prie Kūčių stalo mėgaujantis ramybe vis vien neapleidžia mintis apie rytoj ateisiančias Kalėdas. Per jas apsilankys visų gimnazistų laukiamas tikrų tikriausias Kalėdų senelis, aplinkoje skraidys daugiau šypsenų nei žadamų lietaus lašų. Kas gi vis dėlto tos Kalėdos? Galbūt šie dalykai…

  • Kažkur belakstantys mandarinai, nerandantys savo dėžės.
  • Kažkuriam Amerikos oro uoste kaip mandarinas besiblaškanti teta.
  • Koks nors mažas nykštukas, tyčia nušokęs nuo sausainių pakuotės piešinio.
  • Kojas užsiauginę žodžiai, paliekantys lapą dėl troškimo keliauti garsu.
  • Katinas, penkiskart vaizduojantis Tarzaną ant eglutės.
  • Kaspinų nuoplaišos, besidraikstančios paskui murzinas šuns pėdas.
  • Kelyje užšalęs mašinos variklis, gaila, nevaromas tikėjimu ir šventine dvasia.
  • Kalėdų senelio rankose atsidūrę siautulingai iš dėžutės pagrobti sausainiai, nuo kurių pabėgo tas pats nykštukas.
  • Kvapas, užgožiantis visas dėl slėgio liūdinčias židinių smalkes, kurį skleidžia pasiklydę mandarinai.
  • Kelią namo iš visų pakampių radę gyvi mandarinai.

O galbūt ir ne šie. Tačiau viena neabejotina tiesa – kad Kalėdos yra vienas didelis apkabinimas, suglaudžiantis visus žmones į mažas krūveles – yra neabejotina.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „santa claus animated“